Romas Zamolskis apie žudynes, meilę ir planus pagrobti milijonus (II)

Zamolskis

Galvažudys, demonas, pavojingiausias ir visų laikų ieškomiausias Lietuvos nusikaltėlis. Tokiais epitetais piešiamas Kauno rajone gimęs ir daugybe žmogžudysčių ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje įtariamas Romas Zamolskis, pravarde Zamas, pirmą kartą prabilo apie tai, kur ir kaip slėpėsi po žudynių Panevėžyje, kaip pabėgo į Rusiją ir čia tapo kitu žmogumi.

– O kaip Jūs pabėgote iš Lietuvos? Po įvykių Vilniuje ir Panevėžyje Jūs buvote paskelbtas kaip labiausiai ieškomas asmuo – kaip pavyko likti nepastebėtam?

– Po tų įvykių gyvenau Klaipėdoje ir Palangoje. Kaip? Ogi paprastai, nepažįstami žmonės mane priglausdavo, duodavo maisto. Visi jie žinojo, kas aš toks, bet niekas manęs nebijojo. Žinote, čia įdomiai gaunasi – esu pavojingas visuomenei, o visuomenė mane saugojo nuo susidorojimo. Aš tiesiog ateidavau pas žmones, prašydavau maisto, sakydavau, kas aš toks, jie sakydavo, kad esame girdėję apie tave, ir siūlė ne tik maistą, bet ir nakvynę, kai kurie siūlydavo kuriam laikui pasilikti jų namuose.

Kai sako, kad iš Lietuvos pasprukau į Kaliningradą, tai yra visiškas melas – ten nesu niekada buvęs, nieko ten nepažįstu. Nei jokių banditų, nei verslininkų.

Aš nepadariau tų baisių nusikaltimų Lietuvoje, todėl ir nepripažįstu kaltinimų Lietuvoje ir, aišku, jeigu bus galimybė, tai įrodysiu be didelio vargo. Bet abejoju, kad man tai reikės daryti, nors labai gaila – norėtųsi nustatyti istorinę tiesą. Bet Dievulis nusprendė kitaip – už visus Lietuvos valdžios griekus Lietuva bus sunaikinta, ir greitai Lietuvos nebus. Čia bus Rusija ir jos teritorija – kaip su Krymu, visi tai Rusijoje žino.

Tai koks tikslas mane jums išduoti? Jeigu reikia, visomis jėgomis palaikysiu šį sprendimą, bet Dievui geriau žinoti, kaip reikia.

– Bet juk Jums inkriminuojama ir daugybė nužudymų Rusijoje – ar tai irgi „išgalvoti“ kaltinimai? Gal bent juos pripažįstate?

– Tai 100 proc. „antras dublis“, kaip ir Lietuvoje, kur mane daugybe žmogžudysčių kaltina, o koks rezultatas? Dėl tų žmogžudysčių dabar atlieka įvairius tyrimus – paėmė ir DNR, ir pirštų antspaudus ir pan., pareigūnai net tiria, ar nedalyvavau kokiame nors kariniame konflikte Čečėnijoje. Bet viskas yra švaru, ant mano rankų kraujo nėra. Taip, mane įtaria nužudymais, bet faktas, kad jų nepadariau.

Ir Rusijoje mane norėjo pripažinti nepakaltinamu, kad galėtų ant manęs nurašyti tuos nužudymus. Lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje – nori visas neatskleistas žmogžudystes prikabinti ant manęs. Esą juk sergu, todėl galima kaltinti, kuo nori. Lengviausia viską suversti ligotam psichui, jis net gynybos neturi, jam negalioja jokie įstatymai.

Rusijoje taip pat fantastiką rašė, kaltino, vos ne iš komiksų žurnalų – kad norėjau Jekaterinburge turtuolius užvaldyti. Bet apie tai nekalbėsiu, o plačiai parašysiu savo knygoje, neabejoju, bus bestseleris. O jeigu trumpai – nieko nežudžiau, net nesužeidžiau, netgi nedalyvavau jokiose muštynėse.

Tai, kas yra tiesa, visiškai pripažįstu, o fantazijų ir kita – ne. Jeigu esi kaltas, tai kaip nepripažinti? Nebijau atsakyti už savo padarytus nusikaltimus, kitaip – koks būsiu pavyzdys savo vaikams?

Jau sėdžiu 14 mėnesių vienas, visiškai pilna izoliacija. Nuo visko. Dabar jaučiuosi kaip vienuolyne, kamera yra mano celė, tai man labai padėjo, nes pats nesiryžčiau eiti gyventi į vienuolyną, o dabar galiu tiesiogiai su Dievu pabendrauti.

Neturiu jokios šeimos, išskyrus žmoną ir vaikus – nei Lietuvoje, nei dar kur kitur. Be jų neturiu su kuo daugiau pabendrauti, žinoma, labai gaila, mielai su daugeliu pabendraučiau, dabar toks įdomus metas, galėčiau daugelyje sričių duoti patarimų. Todėl dabar bendrauju tik su tardymo organais, advokatais, žmona, vaikais, nors paskutiniu metu su jais susirašinėju tik laiškais. O iš Lietuvos – su niekuo, Jūs – pirmasis.

– O kaip ketinate įrodyti savo nekaltumą – bent jau Lietuvoje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad nusikaltimai, kuriais esate kaltinamas, turėtų slėgti būtent Jūsų sąžinę?

– Tik teisiniu keliu. Yra daugiau nei reikia įrodymų, mano gerovei pasitarnaus įstatymai. Žinoma, jeigu bus vadovaujamasi Rusijos Federacijos įstatymais, viskas bus įrodyta, o jeigu į juos nebus kreipiama dėmesio, teks su tuo kovoti.

– O Jūs suprantate, kad pagal tuos kaltinimus, kurie Jums pateikti, baudžiamasis įstatymas numato labai griežtą bausmę?

– Žinoma, suprantu – vadovaujantis teisingumu ir Rusijos Federacijos įstatymais, man gresia dveji, na, daugiausiai treji metai. O juk jau beveik pusę laiko atsėdėjau, neturiu padaręs režimo pažeidimų, ramiai sėdžiu, todėl jau dabar noriu kreiptis dėl malonės į prezidentą ir nematau priežasčių, kad man ji nebūtų suteikta. Taip kad kitos pusės man gali net nereikėti atsėdėti. Tuo nuoširdžiai tikiu – jau kitais metais grįšiu į šeimą ir darbą.

Suprantu, kad turiu atsakyti už tai, ką padariau, kad mane nubaus, bet čia, už grotų, tapau neįgaliu, man sulaužyta koja. Už viską, ką padariau, jau atsėdėjau – viskas yra teisinga, na, tik su neįgalumu persistengė, bet tegul jau čia ant pareigūnų sąžinės krenta.

Kad mane Lietuvoje teisė už akių, nes pripažino nepakaltinamu, ir nuteisė labai griežtai, yra baisu. Juk man net nesudarė galimybės įrodyti, kad esu nekaltas. Suprantate, apie ką aš kalbu? Nėra teisybės, kai tave neteisingai teisia ir užčiaupia burną. O čia, Rusijoje, esu sveikas – kaip tai suprasti? Tiesiogine šio žodžio prasme.

Sveikas buvau visada – ir dabar, ir jaunystėje, kai gyvenau Lietuvoje. Bet tik čia nustatė teisybę, todėl lenkiuosi Rusijai ir jos gydytojams, nors čia jie nepamelavo ir tuo pačiu mane reabilitavo po 27 metų. O apie Lietuvą to negaliu pasakyti – jūsų šalyje mano atžvilgiu nesilaikė įstatymų. Aš juk net atvirą laišką nusiunčiau Vyriausybei, keldamas savo pilietybės klausimą ir nurodydamas apie Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnio pažeidimą. Ir tai akivaizdu pažeidimas, negalėjo man suteikti pilietybės. Jūsų valdžia vėl meluoja ir pažeidinėja įstatymus, viešai pareiškė, kad jiems nusispjauti į įstatymus. Štai jums ir klausimas, kaip tai suprasti – kaip mane pripažino nesveiku, nors buvau sveikas, kaip suprasti, kad mane teisė nekaltą, kaip suprasti, kad be jokio pagrindo mane dabar kaltina.

Ar sutikčiau, kad mane dar kartą teistų Lietuvoje? Aišku, kad ne, kam man to reikia – kad vėl neteisėtai nuteistų? Esu sveikas ir negali būti jokios kalbos apie teismą Lietuvoje.

Beje, kai kurie Lietuvos pareigūnai sako, kad tuo atveju, jeigu iš manęs atims pilietybę ir todėl negalės grąžinti į Lietuvą – esą nestosiu prieš Lietuvos teismą. Tai netiesa. Rusija neišduoda tik savo valstybės piliečių, o asmenų, kurie yra be pilietybės, yra vadovaujamasi įstatymais. O aš tapti Rusijos Federacijos piliečiu negaliu pagal įstatymą, nes šios šalies teritorijoje padariau nusikaltimą. Ir nenoriu būti šios šalies piliečiu, aš – pasaulio žmogus, mano tėvynė yra žemė.

Žinote, vienas rusų milijardierius labai įdomiai pasakė, kai jo paklausė, kaip įmanoma uždirbti labai daug pinigų. Ir jis atsakė, kad visų pirma reikia norėti ir stengtis dirbti, jeigu reikia, visko atsisakyti. Jis sakė, kad dėl to net yra pasiruošęs pakeisti savo tėvynę, tikėjimą ir netgi, jeigu reikia, lytį. Tik tada pasieksite sėkmę. Žinoma, tokios mintys sukelia prieštaringus jausmus, bet, geriau pamąsčius, jis yra teisus. Aš noriu būti naudingas žmonėms, tautai, šeimai ir būti laimingu. Manau, einu teisingu keliu.

– Kaip reikėjo elgtis, kad niekas tiek metų nesužinotų, kur slapstotės ir kad kuo ramiausiai gyvenate Rusijoje?

– Kaip toks klausimas nesukels šypsenos – įsivaizduokite, jūs emigruojate į kitą šalį, bet juk specialiai dėl to nesikeičiate. Žinoma, ir aš nieko nekeičiau – koks buvau, toks ir likau. Vėl pacituosiu Bibliją – vilką tarp avių galima pažinti pagal darbus, o ne pagal žodžius. Manau, gyvenau sąžiningai, stengiausi padėti vargstantiems – netgi važiuodamas automobiliu nepažeidinėjau Kelių eismo taisyklių, na, gal per trylika metų pora kartų esu dėl greičio įkliuvęs, ir viskas. O juk gyvenau laisvai, net ir į Maskvą važinėdavau.

Taip, pradžioje, kai atvažiavau gyventi į Rusiją, padariau įstatymo pažeidimų, bet tai nepriklausė nuo mano valios ir norų. Iš tikrųjų, važiavau gyventi ne į Rusiją, pravažiuodamas čia atsidūriau 2002 m. Turėjau rekomendacijas vieno verslininko, turinčio daug pinigų ir ryšių – esą jis gali padėti man legalizuotis Rusijoje.

Atvykęs kreipiausi į jį – susitarėme, kad metų laikotarpyje jis mane legalizuos, o kadangi tuo metu neturėjau pinigų, paprašiau surasti darbą statybose arba apsaugoje, man nebuvo svarbu, kur ir kuo. Sakiau, kad galiu dirbti ir visą parą, šeimos neturiu, galiu gyventi ir kokioje būdelėje, drabužių nereikia. Ir taip atidirbsiu tuos 10 tūkst. dolerių už legalizaciją. Paspaudėme vienas kitam ranką ir susitarėme, jis mane apgyvendino bute, davė padorius drabužius, po savaitės rankose jau turėjau dokumentus. Iš karto pasakė, kad jie suklastoti, bet jie man buvo reikalingi tik šiam periodui, jog galėčiau dirbti, laisvai vaikščioti mieste.

Tas verslininkas buvo apsaugos įmonės vadovas, sakė mane įdarbins mieste, turėsiu saugoti automobilius. Laikas bėgo, o darbo nedavė, visą laiką su juo važinėjau į įvairius susitikimus, pietauti, net atostogauti. Taip tapau jo apsaugininku – tai supratau be žodžių. Taip ir gyvenau visus metus.

Per šį laiką supratau, kad jis – ne koks verslininkas, o dirba pusiau kriminalinėje sistemoje: kartu su policija, politikais, nusikaltėliais. Taip susipažinau su daugybe žmonių – jie tapo mano pažįstamais, bet ne draugais. Kai kurie jų mane labai gerbė, kvietė į šeimos šventes, jiems patiko su manimi bendrauti, nes jiems patardavau įvairiuose reikaluose. Ir jų vaikai mane kažkodėl labai mylėjo, visada tempėsi mane kartu žaisti – jiems turbūt irgi patiko bendrauti su manimi, nes su jais bendravau ne kaip su vaikais, o kaip su draugais.

Žinote, galiu bendrauti su įvairiais ir skirtingais žmonėmis – kad ir vaikai, kad ir senyvi, bet visus juos puikiai suprantu, o jie – mane.

Žinoma, tas verslininkas, apie kurį pasakoju, man buvo uždraudęs pasakoti apie mūsų susitarimą ir mane pristatė kaip savo tolimą giminaitį. Daug kartų mačiau, kad jis yra nesąžiningas, o kiti verslą darė sąžiningiau. Manęs dažnai klausdavo, kiek jis man moka, žadėdavo man mokėti daugiau, kad tik išeičiau pas juos dirbti. Bet nesutikau – negalėjau pažeisti mūsų slapto susitarimo. Šis verslininkas kartais man net pavydėdavo, kad kai kur nors nuvažiuodavome į kompaniją ir visi pirmiausia džiaugdavosi mane, o ne jį pamatę, ir tai žeidė jo savigarbą.

Tie žmonės manimi labai pasitikėjo – jie prašydavo ir pervežti jų pinigus, labai dideles sumas, net milijonus. Jie žinojo, kad manimi gali pasitikėti kaip savimi, suprato, jog niekur nepabėgsiu, nepagrobsiu ir niekam neatiduosiu, nors turėjau puikią galimybę.

– Ir kas toliau?

– Taip bėgo laikas Rusijoje, po metų ėmiau prašyti mane legalizuoti, nes taip buvome susitarę. Bet jis man pradėjo meluoti, dėlto mūsų santykiai pašlijo, dažnai pykomės, nutariau pasitraukti, bet jis ėmė grasinti, kad mane priduos policijai, nužudys, taip pat sakė, jog jam esu skolingas už išlaikymą. Žinote, sugalvojau planą pabėgti ir atkeršyti už apgaulę, nes tuo metu apie jį viską žinojau, net pačias jo silpniausias vietas.

Romo Zamolskio laiškai

Tuo metu jie disponavo labai didelėmis pinigų sumomis, milijonais dolerių, prie jų turėjau priėjimą – dalyvaudavau jų pervežime. Prisipažinsiu, nusprendžiau pasiimti savo dalį – už vergovę ir grasinimus. Ėmiau laukti tinkamo meto, kad galėčiau pasiimti didelę sumą dolerių ir išvažiuoti taip toli, jog manęs niekas nesurastų.

– Bet nepagrobėte ir niekur nepabėgote?

– Nežinau, kaip dabar tai pavadinti – nutiko laimė ar nelaimė. Miesto šventėje susipažinau su dabartine savo žmona. Ji buvo garbingų žmonių rate – graži, linksma, žinote, man buvo keista, kad ji išsirinko mane, juk aš – niekas, neturiu nei pinigų, nei stogo, nieko, o ji turėjo turtingesnių jaunikių.

Svetlana priėmė mane į savo gyvenimą, nežinau, gal mane įsimylėjo. Aš – ne. Gyvenime turėjau daug skaudžių pamokų ir nelabai pasitikėjau jausmais. Bet mačiau, kad esu jai labai reikalingas ir nutariau, jog turiu su ja pradėti gyventi. Savo ruožtu ji matydavo, kaip kiti su manimi bendrauja, netgi didžiuojasi manimi. Ir štai tada nutariau nenubausti to verslininko, su juo nekariauti. Nutariau išeiti, bet tuo pačiu ir sutikti su jo sąlygomis.

– Kokios buvo sąlygos?

– Liepė grąžinti pinigus. Aišku, galėjau jų paprašyti pas bet kurį pažįstamą ir jie be jokių klausimų man būtų davę. Kas nors kitas taip gal ir būtų pasielgęs, bet aš neleidau sau pasinaudoti tuo, kad mane gerbia. Su žmonėmis bendravau ne dėl pinigų ir padėties. Ir jie tikriausiai tai suprato, galbūt dėl to dar labiau mane gerbė. Jie matė, kad man nerūpi jų pinigai, jiems duodavau patarimų nemokamai, ką patardavau, viskas pavykdavo. Už tai jie norėdavo man atsidėkoti, bet atsisakydavau, nes man nereikėjo pinigų, man buvo gera padėti. Jaučiau pasitenkinimą, kad esu ypatingas, ne toks, kaip visi.

2003 m. pabaigoje man teko dalyvauti kaip vairuotojui vagiant specialią techniką, nes tarp tų banditų ne daug kas ją mokėjo valdyti. Jie nieko nemoka, tik pavogti, apgauti, atimti. Po to 2004 m. keletas tokių pačių nusikaltimų ir metų gale mes jau buvo atsiskaitę – štai ta ir buvo pasitraukimo sąlyga.

Kadangi turėjau netikrus dokumentus, dar 2002 m. tas verslininkas manęs buvo paprašęs išnuomoti garažą, į kurį jie veždavo ginklus. Manimi visi pasitikėjo. 2004 m. pabaigoje jie ginklus pasiėmė – žinote, jie kaip ir neturėjo supratimo, ko ir kiek pas juos buvo, o aš jiems kerštaudamas kai ką iš jų pasisavinau. Nors iš tikrųjų man tų ginklų net nereikėjo. Šiuos ginklus pareigūnai vėliau ir surado per kratą mano namuose. Kvaila, ir išmesti buvo gaila, ir parduoti negalima, nors man jų ir nereikėjo, tiesiog taip ir gulėjo, kaip sakoma, valgyti neprašė.

Taip ir išsiskyriau su tuo verslininku, daugiau jokių įstatymų pažeidimų nuo 2004 m. pabaigos Rusijoje nepadariau.

– Ką po to veikėte?

– Nuo tada dirbau ir gyvenau su žmona, neišvažiavau, likau Rusijoje, Svetlana man dėl to buvo labai dėkinga, ją pamilau.

Vėliau įsidarbinau pas vieną pažįstamą biuro vadovu – pas jį visi reikalai buvo labai sujaukti, o aš turėjau viską sutvarkyti, kad darbuotojai užsiimtų savo reikalais, dirbtų kaip reikia. Dar anksčiau buvau pas juos užsukęs ir žinojau, jog jie turi problemų su dokumentais. Už tai man mokėjo gerą atlyginimą. Kai vėliau norėjau išeiti, jis nenorėjo manęs išleisti.

Buvo ir kitų, kuriems buvau reikalingas, kurie kalbėjo apie politiką – jiems pasakojau, kaip galima tapti merais, deputatais, kad tai nesudėtinga, reikia keletą metų dirbti ir rinkimai bus laimėti. Man rimtai siūlė tuo užsiimti, sakė, štai padaryk mane tuo ar tuo, ir vardijo dideles sumas užsienio valiuta su šešiais nuliais. Bet, žinote, sakiau tiesiai šviesiai į akis: negaliu to padaryti, nes tu esi nesąžiningas žmogus. Tiesą pasakius, ir kas aš po to būčiau? Tada prašydavo savo žmoną „prastumti“, bet vėl atsisakydavau – juk ta pati šeima, tie patys interesai. Sakydavau, jeigu nori pinigų, rimtai užsiimk verslu, o ne politika. O jeigu nori gero žmonėms, užsiimk politika. Jie susimąstydavo ir suprasdavo.

Mes su žmona dirbome, taupėme ir ėjome į priekį, augome finansiškai. Šalia gyvenę žmonės man siūlė būti namo pirmininku ar dar kažkuo, jie matė, kad nesiekiu pinigų, rūpinausi švara laiptinėje, kieme ir pan., visi buvo laimingi būdami mano kaimynais. Paskui mes kaime nupirkome apleistą sodybą, įsikūrėme, padėjome kaimiečiams darbu ir patarimais, įrengėme gatvės apšvietimą, parūpinome šiukšlių išvežimą. Ir kai vyko kaimo valdžios rinkimai, visi ėjo ir siūlė iškelti mano kandidatūrą, sakė, mes tave išrinksime, tu galėsi padaryti daugiau gerų darbų.

Atsisakydavau. Gal būčiau ir sutikęs, bet juk gyvenau su suklastotais dokumentais, o šios mano paslapties niekas nežinojo.

Romas Zamolskis ūkininkas

– Bet žmona vis tiek turėjo Jūsų paklausti – kas Jūs toks?

– Žinoma, žmona daug kartų bandė domėtis mano praeitimi, juk man tuo metu buvo 33 metai, klausdavo, kur anksčiau gyvenau, ar turiu šeimą, vaikų ir pan. Moterims tai svarbu žinoti. Pasakiau, kad nieko neturiu – esu našlaitis iš vaikų namų, kažkaip gyvenau, mokiausi ir tiek, nenoriu apie tai kalbėti, neturiu ką pasakyti. Sakiau jai: tu geriau mane pažinsi ir suprasi iš mano darbų, o ne iš žodžių, reikia gyventi dabartimi, o ne praeitimi. Ir ji mane suprato, kuo daugiau mane matė, tuo labiau manimi didžiavosi.

Aš ir dabar galėčiau pasinaudoti pažintimis, paprašyti advokatų, bet jų paslaugos labai brangiai kainuoja, o žmona neturi tokių pinigų – ją ir taip ją palikau su skolomis, vaikais. Vargšė moteris, dėl manęs kovoja iš visų jėgų, man jos labiausiai iš visų gaila, kuo ji su vaikais yra kalta?

Tai – jai ir vaikams bausmė, o ne man. Aš sėdžiu, esu pamaitintas jaučiuosi tarsi gyvendamas pensione, tik sąlygos neypatingai čia geros. Cha, dėl to kenčia mokesčių mokėtojai. Žinote, už tą techniką, kurią pavogėme, jeigu padalintume visiems dalyviams, man netektų ir milijono rublių, nors tų pinigų ir negavau. Rusijos valdžiai pasiūliau atiduoti 3-4 milijonus rublių už metus – atidirbti, išauginti derlių ir jį atiduoti kaip baudą. Aš ir toliau dirbsiu, mokėsiu mokesčius, kursiu darbo vietas. Vaikai su tėvu bus, žmona su vyru, nuostolis atlygintas ir valstybei būtų nauda. Štai kokia turėtų būti bausmė už dalyvavimą šiame nusikaltime, juk nėra fiziškai nukentėjusių.

Prieš dešimt metų nuvarėme surūdijusius sunkvežimius ir ką, tai – katastrofa? Jie dabar visai niekam nereikalingi. Taip, tai apiplėšimas, sargą surišome, bet tik tiek – štai koks sunkus nusikaltimas, net juokinga. O kad mano namuose ginklus rado ir juos paėmė, tai viskas tvarkoje, pripažįstu, pas daugelį namuose galima rasti ginklų, tai tik niekam nereikalingi geležiukai, metalo laužas – pareigūnai nežino, kas yra tikri ginklai.

Žinote, kai mane sulaikė, žmona buvo dideliame šoke, viską metė, o tuo metu kaip tik reikėjo derlių nuiminėti ir visos 200 tonų bulvių liko po žeme. O tai buvo visiškai ekologiškas derlius, galima sakyti beveik be nitratų, iš mūsų išskirtinai Maskva pirko – fūros atvažiuodavo dėl šių bulvių, jas veždavo vaikų darželiams.

– Bet ar po to, kai jau Jus sulaikė ir uždarė į kalėjimą, žmonai papasakojote apie savo praeitį?

– Dabar yra tas metas, kai nuo nieko neturiu jokių paslapčių. Anksčiau nenorėjau kalbėti apie praeitį net su savo žmona. Gyvenau tiesiog dabartimi. Niekada nereikia žiūrėti atgal, reikia tik atsižvelgti į tai, kas buvo ir eiti pirmyn – gyventi praeitimi yra kvaila. Jeigu gyvename praeitimi, reiškia nėra dabarties, o ateities tikrai nebus. Tai evoliucijos stabdis, ir netgi civilizacijos stabdis. Esu labai religingas žmogus, ne šiaip tikiu Dievu, o žinau, kad jis yra. Žinote, yra sakoma, atleisk savo priešams ir tau bus atleista. Todėl aš atleidau labai daugeliui iš savo praeities ir pamiršau visas nuoskaudas, gyvenau dabartimi, žiūrėjau į ateitį. Esu logiškai mąstantis žmogus, o ne psichiškai nesveikas, kaip mane visą laiką norėjo tokiu padaryti.

Mano nuomone, vardas ir pavardė nieko apie žmogų negali pasakyti. Ir nesvarbu, kokia kalba jis kalba, jau nekalbant apie visa kita.

Niekada nenorėjau būti politiku ir tuo užsiimti, nors žmonės man ne kartą siūlė ir net prašė, kad iškelčiau kandidatūrą, kad galėtų mane rinkti per rinkimus. Nuo 1988 m., kai sulaukiau pilnametystės, nusprendžiau niekuo nebūti, supratau, kad žinios ir gėris yra nereikalingas. Bet dabartinė situacija, tiksliau pats Dievas, mane verčia keisti šį požiūrį – jaučiu, kaip Aukščiausiasis man sako, ko sėdi ir nieko nedarai – juk tau daviau tiek talento, žinių, kad pasidalintum su žmonėmis, o tu tuščiai gyveni.

Tai supratau dabar, kai Dievulis man sudavė per galvą. Taigi, man Dievas davė pasirinkimą – arba padėsiu žmonėms, arba jis iš manęs viską atims. Sau pažadėjau, kad daugiau jo nenuvilsiu, būsiu nuostabus jo sūnus, likusį gyvenimą jam ir pašvęsiu – jam, o ne žmonėms. Panaudosiu viską, ką man Dievas davė. Štai, jis man paliko gyvenimą, o aš padarysiu viską, kad jo nenuvilčiau.

Kadangi rinkimuose negalėjau dalyvauti su padirbtais dokumentais, dabar Dievulis nusprendė mane legalizuoti, kad galėčiau veikti, kad pagaliau galėčiau dalyvauti rinkimuose, kurti partiją, visuomenines organizacijas ir pan. Tam jis ir įrodė, kad esu psichiškai sveikas, jau atsiskaičiau su praeitimi ir mano gyvenime nėra juodų dėmių. Žinote, jau pradėjau veikti – žmonos paprašiau užsiimti visuomeninės organizacijos kūrimu, kuri nesiekdama jokios materialinės naudos padės ginti žmogaus teises, kovosime, kad Rusijos Federacijoje būtų laikomasi įstatymų. Daug žmonių kenčia nuo neteisybės – įstatymai, galima sakyti, pastaruoju metu niekam negalioja. Jie, aišku, yra, bet neveikia, reikia juos reanimuoti. Tuo ir planuoju užsiimti kitais metais, nors ir esu piešiamas kaip demonas.

– Bet tiek laiko besislapstydamas juk pagalvodavote, kad vieną dieną gali taip nutikti, jog jus sulaikys ir atsidursite čia, kalėjime, kur dabar „gyvenate“?

– Ne, nesupratau. O už ką mane sulaikyti? Už tai, kad Lietuvoje išėjau iš ligoninės, kur neteisėtai buvau laikomas? Ar už tai, kad per prievartą dalyvavau dviejų vilkikų nuvaryme? Juokinga, aš ir pats apie tai būčiau pranešęs policijai, jeigu tuo metu būčiau gyvenęs legaliai. Dabar stengiuosi padėti tardymui ir viską papasakoti, bet tardytojai sako, kad geriau nepasakok, to nereikia žinoti, nes mums tada reikės dirbti. Esą, tai ką mes turime, mums pakanka, daugiau mūsų nedomina. Aš net skundus į Maskvą rašau, kad Jekaterinburgo tardymo komitetas nenori dirbti.

Jau sėdėdamas čia girdėjau, kad tik bendradarbiaujant Lietuvai su Rusija atsirado galimybė mane sulaikyti, bet tai yra absoliutus melas. Tiesiog Jekaterinburge vyksta valdžios ir turto dalybos, todėl ir išsiaiškino, kas anksčiau ką buvo apgavęs su pinigais. Ir prasidėjo nešvarūs žaidimai. Netgi tie, kurie dalyvavo tos technikos vagystėje, prisipažino ir išdavė kitus. Štai ir prasidėjo aiškinimasis, kas ir ką padarė.

Ir mano buvęs bosas dėl to pakliuvo, o kad gautų mažiau kalėjimo, išdavė paprastus dalyvius, kurie buvo ne prie ko – nedalyvavo pinigų dalybose. Tame tarpe – ir mane, štai, buvau nelegalas ir dalyvavau tose vagystėse. Ir viskas.

– Bet kaip tada policijos pareigūnai Jus surado?

– Vienas iš tų žmonių, su kuriuo dalyvavome vagystėje, pas mane kaime buvo 2007 m. pasveikinti gimus dukrai, ir išdavė, kur gyvenu. Policija tada atvažiavo mane sulaikyti, o mano namas jau buvo parduotas. Bendravau su visais kaimo žmonėmis, visi žinojo, kad persikėliau į kitą vietą, mano ūkis buvo visai netoliese. Štai žmonės ėmė ir pasakė, kad pervažiavau čia, į mišką, ir viskas.

Policija parduotuvėje klausė, kur gyvenu, bet čia įtartiniems asmenims niekas nieko nesako, o netgi atvirkščiai – paskambino man ir pranešė, kad įtartini žmonės manimi domisi, ar tai policija, ar tai dar kažkas. Iki to laiko man jau buvo paskambinęs ir tas žmogus, kuris mane išdavė. Ir žmonai pasakė, kad manęs ieško rimti žmonės, geriau tegul išvažiuoja. Bet mes su juo daugiau nebendravome, nenorėjome palaikyti jokių ryšių, todėl žmona pasakė, kad manęs jau seniai namuose nėra. O aš į tai nekreipiau dėmesio – dėl ko manęs ieškoti, juk nieko nepadariau.

Ir kai kaimo žmonės pranešė apie šias paieškas, neatkreipiau dėmesio, sakiau, ir gerai, kai suras, pakalbėsime, ko jiems reikia. Man nėra ko bijoti, kuo galėsiu, padėsiu. Ir viskas.

Aš net paskui mačiau, kaip surengė pasalas – ir ten, ir ten stovėjo. Svetimi žmonės kaime ar miške iš karto matosi, bet nemaniau, kad jie mane seka, juk kiek kartų pro juos praėjau, jie net į mane nereagavo. Tuo metu kaip tik netoliese buvo apsigyvenęs bėglys iš Maskvos, jis nusipirko daug žemės, pradėjo ūkininkauti, maniau, kad jo ieško, nes jis Maskvoje kažką apgavo su dideliais pinigais.

Todėl iš namų net neišnešiau ir nepaslėpiau ginklų, nors galėjau. Nieko nebijojau, nes žinojau, kad nieko blogo nepadariau. O su tuo maskviečiu mes buvome labai panašūs, atrodėme kaip broliai – jis irgi buvo su didele, kaip mano barzda, ir apranga panaši, taip pat ūkininkavo.

– Kiek teko girdėti iš pareigūnų, tąkart Jūsų sulaikyti taip ir nepavyko. Kodėl?

– Sulaikymo išvakarėse policijos specialusis būrys užpuolė kitą kaimyną, kuris nė kiek į mane nepanašus, tiesiog jo namas atrodė kaip mano – irgi apvalios formos. Ir štai, jie kitą dieną pas mane atvažiavo prie namų ir stebėjo, ar esu namuose, ar ne. Puikiai prisimenu, kad tada atsikėliau 6 val. ryto, nusprendžiau išvežti šiukšles savo automobiliu, kurį buvau iš įvairių detalių pats susikonstravęs. Pastebėjau, kad mūsų sodybą saugantys šunys buvo neramūs, nors ir nelojo, supratau, kad kažkas yra miške. Galvojau, jeigu kas ateis, tai pamatysiu. Pasikroviau šiukšles ir išvažiavau savo keliu, jie mane prarado, kaip vėliau pasakojo.

O grįžau atgal kitu keliu ir pamačiau svetimą mikroautobusą, jis keistai stovėjo, net norėjau sustoti ir paklausti, ką jie čia veikia. Bet pravažiavau. Ir tada pamačiau per veidrodėlį, kad mane vejasi – išvažiavau į savo kelią miške, sustojau, matau, jie atseka iš paskos. Norėjau paklausti, ko nori, juk teritorija, po kurią jie važinėja, yra privati valda, bet vos tik išlipau iš automobilio, prie manęs pripuolė juodai apsirengę, kaukėti vyrai su ginklais – dar spėjau pagalvoti, kad jie suklydo, aš jiems nereikalingas, o kas jie tokie, velnias žino – žudikai, reketininkai, policija ar dar kas nors.

Žinote, pasakysiu atvirai – jiems pasisekė, kad pagalvojau apie nesusipratimą ir šio užpuolimo nepriėmiau kaip pavojaus savo gyvybei. Kitaip jie būtų ten likę amžinai. Tada juos pamokiau, kad negalima pulti nepažįstamų žmonių – staigiai sėdau į mašiną ir išvažiavau. Jie šaudė. Supykau, kad gali ir mano šeimą liesti. Tada sustojau, mečiau automobilį ir pabėgau miške – padariau viską, kad jie nerastų mano pėdsakų. Paskui grįžau stebėti, kas darosi mano kieme. Jeigu jie būtų palietę mano šeimą, jie iš mano ūkio nebūtų išvažiavę. Mačiau, kaip jie su šunimis ėjo manęs ieškoti, bėgiojo po mišką, rengė pasalas, bet šeimos nelietė. Tada supratau, kad tai policija ir pasitraukiau į miestą. Norėjau sužinoti, kas vyksta, ko jiems reikia, kad taip mane užpuolė.

– O kaip po to gyvenote tuos metus – iki to laiko, kai jus sulaikė Jekaterinburge?

– Supratęs, kad manęs ieško, išsiaiškinau, kad tai yra susiję su pinigų dalybomis ir nutariau palaukti, kol jie išsiaiškins tarpusavyje. Kreipiausi į pažįstamus, pasiskolinau pinigų, išsinuomojau būstą, nusipirkau telefoną, padaviau skelbimą, kad remontuoju butus, dirbu statybose ir pan.

Kadangi už darbą ėmiau nedidelius pinigus, iš karto atsirado užsakymų, netgi mėnesiui į priekį. Dirbau, jau po mėnesio atidaviau skolą, pilnai save išlaikiau, siunčiau pinigus žmonai, kad ji ūkyje darbininkus samdytų – juk manęs nėra, nėra kam dirbti, o jo neuždarysi. Žmonai pinigų užteko ir pragyvenimui, ir darbininkams samdyti. O aš tik dirbau, nes niekuo kitu neturėjau kuo užsiimti. Paskui, jau žiemą, žmona užsakymus priimdavo pagal skelbimus, atvažiuodavau į ūkį, sniegą valiau su traktoriumi, pirkau pašarus, padėjau žmonai.

Pavasarį ariau žemę, sodinome daržą, gavau daug užsakymų, todėl turėjau daug darbo, maniau, kad viskas susitvarkys, o jeigu kas, nueisiu į policiją ir duosiu parodymus. Samdžiau net pagalbininkus statybose, kad greičiau darbus nudirbtų, net buvau atidaręs paslaugų ir konsultacijų biurą, mokėjau valstybei mokesčius. Žinoma, visi reikalai buvo tvarkomi per žmonos įmonę.

– Ir vis dėlto, kaip buvote sulaikytas – apie šį sulaikymą Lietuvoje net legendos kuriamos…

– Tą dieną su žmona ir sūnumi važiavome į miestą pasirašyti keletą sutarčių, taip pat norėjau nusipirkti sau naujus batus. Kai išėjau iš savo namų mieste, pastebėjau, kad mane seka, bet tuo metu ir pats ruošiausi nueiti pas tyrėjus, bet kažkaip nepavykdavo. Bet nieko tada nedariau, galvojau, jeigu sulaikys, tebūnie. Su šeima nuvažiavome, sutvarkėme vienus reikalus, po to – kitus, o tų seklių atsirasdavo vis daugiau.

Žinote, tuo metu jau žinojau, kad sulaikymo metu mane nori nužudyti – nesakysiu, kaip ši informacija iki manęs buvo atėjusi. Todėl nusprendžiau sugadinti jų planus.

Kai išėjome iš batų parduotuvės, kur man batų taip ir nepavyko nusipirkti, lauke nieko nebuvo, ėjome į automobilį, kai pamačiau, kad link manęs atvažiuoja mikroautobusas. Pasitraukiau į šoną – jeigu pradės šaudyti iš automatų, nenorėjau, kad nukentėtų šeima. Ir štai – durys atsidarė, policija puolė bėgti link manęs, bet mus skyrė apie 15 metrų, todėl ir aš ėmiau bėgti, nenorėjau, kad mane nužudytų šiame uždarame kieme. Nubėgau apie 200 m, iki gatvės, iki žmonių, buvau greitesnis už policininkus ir mus jau skyrė apie 50 metrų, aišku, be vargo galėjau pabėgti ir pasislėpti, bet laikiausi savo tikslo – nubėgau į autobusų stotelę, kur stovėjo daug žmonių, ir sustojau visiems matant.

Tada tie ginkluoti vyrai mane pasivijo, apsupo ir šaukė, kad dabar „užmušim, užmušim“. O aš jiems sakiau, kad to nereikia daryti, viską žmonės mato ir tikriausiai jau telefonais filmuoja. Matydami, kas vyksta, prie manęs ėmė bėgti vyrai, moterys – jaučiau, kad jie mane saugo. O pareigūnai nesiartino ir, kad situacija toliau nesitęstų, ėmė į mane šaudyti – į rankas ir kojas. Buvo paleista 10-12 šūvių, 7 kulkos pataikė į mane, pargriuvau… Štai paskui ir viešai pasakė, kad priešinausi, todėl teisėtai buvo panaudotas ginklas, bet juk jie specialiai šaudė, kad vėliau galėtų pasakyti, jog priešinausi.

Ligoninėje pareigūnai mane saugojo, todėl turėjau laiko su jais pasikalbėti, jie mane gyrė, kad štai, pirmą kartą nuo mūsų pabėgai, o juk nuo mūsų niekas nebuvo pabėgęs. Tai – kaip filme, netikėjome, kad taip gali būti realybėje.
Iš pradžių niekam nesiskundžiau dėl ginklo panaudojimo, bet dabar, matydamas tokią neteisybę, keliu šį klausimą, rasiu liudytojus, ir jie turės už tai atsakyti.

– Ar pasiilgote Lietuvos, ar norėtumėte grįžti į savo tėvynę?

– Žinote, labai įdomų klausimą uždavėte, bet atsakysiu klausimu į klausimą: ar aš išvis turiu tėvynę? Jos neturiu, o jeigu turėčiau, tai, aišku, norėčiau grįžti, tai – normalus, žmogiškas jausmas. Kas nenorėtų grįžti į namus, šeimą, nes aš tėvynę laikau namais, o žmones, tautą – šeima. Bet visi dėl įtempto rimto šiame gyvenime tai pamiršo.

Kaip jau minėjau, atleidau savo priešams, pamiršau Lietuvą, taip pat ir kalbą, dabar kalbu tik rusiškai. Ir savęs nematau jokiame amplua Lietuvoje. Grįžti į Lietuvą kartu su savo šeima? Kam? Aš ir čia galiu gyventi ir dirbti, tuo labiau, kad čia esu labiau reikalingas žmonėms – ir turtingiems, ir vargšams, ir kitiems. Čia pamačiau, kad esu žmogus, galiu kitiems padėti, be to, Rusijoje pragyvenau ilgiau nei Lietuvoje, čia mano giminės, šeima, pažįstami, kaimynai, kurie mane gerbia ir linki tik gero. Man čia gera gyventi.

Nors Rusijoje yra daug blogų dalykų, bet juk galima susivienyti ir stengtis, kad būtų geriau. O valdžia, kokia bebūtų, tautai nesvarbu, svarbu, kad leistų gyventi. Juk ir žmonės daug ko nesupranta apie politiką, ekonomiką, daugelį savo bėdų verčia valdžiai, nors ji nori gero – taip ir gaunasi nesusikalbėjimas tarp valdžios ir žmonių.

Esu pasiruošęs būti tarpininku, paaiškinti žmonėms, ko nori valdžia, o valdžiai – ko nori žmonės. Man asmeniškai valdžia nereikalinga, tegul kiti valdo, todėl niekur neketinu išvažiuoti, čia turiu daug darbų ir reikalų.

O apie gyvenimą ir vaikystę Lietuvoje nėra ko pasakoti – tai tuščias mano gyvenimo lapas.

– Kaip gyvenate kalėjime?

– Sėdžiu vienas, nei radijo, nei televizijos neturiu, jau daug laiko net laikraščių nesu skaitęs. Esu įkalintas 4 kv. metrų kameroje, dėl lūžusios kojos visą laiką praleidžiu lovoje. Dienomis rašau įvairius skundus, raštus – ne tik dėl mano baudžiamosios bylos, bet ir dėl žmonos verslo, taip pat – laiškus. Taip pat pradėjau rašyti knygą, manau, iš jos gausis puikus scenarijus filmui.

Jau pamiršau, kaip reikia normaliai bendrauti su žmonėmis, galiu tik rašyti, daugiau nieko.

Dienos bėga nepastebimai, kai dirbu – pas mane į kalėjimą retai kas ateina, per dieną tik viena valanda skiriama pasivaikščiojimui po gryną orą. Ir viskas. O darbo yra daug – reikia rašyti, turiu minčių ir dar kitoms kelioms knygoms, atrodo, visko nespėsiu, jeigu kitais metais mane paleis į laisvę, kur gyventi bus gerokai sudėtingiau.

– Kokia yra didžiausia Jūsų gyvenimo klaida? Juk sėdėdamas kalėjime turėjote daug laiko apmąstyti ir įvertinti savo gyvenimą.

– Geras klausimas, netgi pasakyčiau – dešimt balų iš dešimties. Ilgai galvojau atsakymą ir supratau, kad anksčiau, kol manęs dar nebuvo sulaikę, į jį nebūčiau galėjęs atsakyti. Manau, kad tada būčiau te pasakęs, kad nei mažų, nei didelių klaidų nesu padaręs. Bet po arešto kardinaliai pasikeitė mąstymas. Pasikeitė viskas.

Dabar turiu atsakymą į šį klausimą – manau, kad didžiausia mano klaida yra tai, jog susipažinau su savo būsima žmona, tokiu nuostabiu žmogumi ir kad dėl mano nelengvo likimo jai reikia kentėti, o ji to tikrai nenusipelno. Labai didelė klaida, kad mes pradėjome gyventi kartu. Jeigu būtų galima laiką sugrąžinti atgal, mes negyventume kartu, gyvenčiau vienas, ir viskas būtų gerai, galvos neskaudėtų.

O dabar ši klaida yra dar didesnė – mums gimė vaikai. Tai – dar daug kartų liūdniau ir sunkiau. Dėl to sau negaliu atleisti.

Niekada nelinkėjau net savo priešams gyventi šitame neteisingame pasaulyje ir kentėti savo vaikams, niekada nenorėjau turėti vaikų ir buvau 100 proc. įsitikinęs, kad jų neturėsiu.

Man labai gaila žmonos ir vaikų, jie labai dėl manęs pergyvena – man atrodo, kad esu paprastas žmogus, o jie be manęs neįsivaizduoja savo gyvenimo. Jiems dabar labai blogai – vaikai tampa našlaičiais, nors jų tėvas yra gyvas. Todėl pripažįstu šią savo klaidą, be reikalo jie išvydo šį pasaulį, šį pragarą žemėje. Tai didžiausia mano klaida, bet pažadu – vaikus išmokysiu, kad jie daugiau niekada gyvenime nedarytų mano klaidų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *