Vidas Antonovas – tarzanas virtęs plėšiku

Vidas Antonovas

1972 metų spalio 5 dieną Vidas. Antonovas su Anicetu Skaruliu įvykdė legendinį apiplėšimą, kokio šalyje dar niekada nebuvo. Darbo metu, atkrapštę vieną ligoninės langą, plėšikai sulindo į pastatą. A. Skarulis sienoje išmušė skylę, per kurią ugniagesiai pateko į ligoninės kasos patalpas. Buvo atėjusi ir Antonovo meilužė Birutė, kuri pasislėpė telefono būdelėje ir turėjo paskambinti plėšikams į kasą, jei pasirodys milicija.

Mafijos tėvas kambario langą laikė uždengęs audeklu, kol jo bendrininkas degikliu išpjovė seifo duris. „Tada atrodė, kad mums velniškai sekasi – netoliese sargo namelis, tačiau sargas įsilaužimą pramiegojo. Buvo atvažiavusi milicija, bet Birutė mums paskambino. Kasoje sučirškus telefonui mes pasislėpėme, o nieko nepastebėję pareigūnai nudardėjo. Už sienos durimis trinktelėjo medicinos sesuo, užsukusi pasiimti kraujo, bet ir ji nieko neišgirdo“, – toliau pasakojo V. Antonovas. Bekraunant seife rastus 40 000 rublių pabiro maišelis monetų. Vidas Antonovas ragino draugą paskubėti, palikti smulkmę. „Aš šitai valdžiai nepaliksiu nė 10 kapeikų!“ – atšovė A.Skarulis, per anksti pasijutęs į Vakarus pabėgusiu antikomunistu. Prieš pabėgdami nusikaltėliai užtaisė partizanų knygelėje aprašytą padegimo mechanizmą, kurį bandydami prie Gėluvos ežero buvo supleškinę du nuomojamus namus. Plėšikai prisuko žadintuvą, pririšo siūlą prie indelio su glicerinu ir spruko. „Aš turėjau atskirą kabinetą, galėjau užsikabinti ir miegoti. Dispečerei buvau pasakęs, kad einu miegoti, jeigu bus gaisras – pažadink“ pasakojo V. Antonovas. Mafijos tėvas į darbą spėjo grįžti pačiu laiku – netrukus užkaukė sirenos, budėtoja pranešė, kad dega ligoninė. Vidas Antonovas gesindamas ligoninę vandens pylė kaip niekad daug. Atvažiavo prokurorė ir sutrikusi kasininkė. Pamainos viršininkas V. Antonovas pats pasirašė gaisro aktą.

Už išplėštuose seifuose rastus pinigus V. Antonovo – A. Skarulio gauja iš čigonų pirko aukso papuošalų, tačiau apžiūrėję pirkinius suprato gavę varinių. Čigonų baronas išbalo, kai į jo namą įgriuvę A. Skarulis su V. Antonovu į jį nutaikė automatą „Kalašnikov“. Nutaręs, kad gyvybė brangesnė, apgavikas grąžino pinigus. Pasiruošė užgrobti lėktuvą 1973-iųjų vasarą gauja jau buvo pasiruošusi užgrobti lėktuvą ir bėgti, tačiau vis delsė. Mat planus kiek sujaukė kiti lietuviai – tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, kurie 1970-ųjų spalį Gruzijoje užgrobė keleivinį lėktuvą. Nušovę stiuardesę bei sužeidę bandžiusius nepaklusti orlaivio pilotus, banditai lėktuvą privertė nusileisti Turkijoje. Šiauliečiai suprato, kad jiems pakartoti orlaivio užgrobimą bus gerokai sunkiau, nes po Brazinskų išpuolio Sovietų Sajungos oro uostuose buvo smarkiai sustiprintas saugumas. Pasklido kalbos, kad kiekviename lėktuve ėmė skraidyti po civiliai apsirengusį ir pistoletu ginkluotą KGB darbuotoją

Ginklais apsirūpinome be aukų. – didžiuojasi Mafijos tėvas. – Vieną pistoletą, smogę į veidą, atėmėme iš Šiaulių vandenvietės sargo, kitą pavogėme iš į tualetą išėjusio ir pistoletą ant stalo palikusio vandentiekio įmonės saugotojo. Na, o automatą „Kalašnikov“ parūpino mano Birutė. Mūsų pasiųsta ji apsuko galvą Šiaulių karinio dalinio sargybiniui, kuris merginą pakvietė į tarnybines patalpas tikėdamasis pasimylėti. Birutė nuėjo nešina vynu su klofelinu. Siurbtelėjęs stiklinaitę karys užmigo, o Birutė mums atvilko jo automatą su keliais rageliais šovinių!“

Apiplėšė du kolūkius Latvijoje

Plėšikams ilgai sekėsi. V. Antonovas su A. Skaruliu sėkmingai išplėšė tris seifus Latvijos kolūkiuose. Ugniagesiai sužinojo, kad Latvijoje už Saldaus miesto yra turtingas Drulos kolūkis. Tačiau paryčiais nuvykę pamatė pataikę kaip tik algų mokėjimo dieną. Tam, kad nebūtų išmokėti „jų“ pinigai, plėšikai padegė karvides ir parlėkę prie kontoros įsimaišė į minią. Į kontorą atbėgęs kolūkio pirmininkas pranešė, kad mokėti algas atidedama – pirma reikia visiems skubėti užgesinti gaisrą. Tam, kad matytų, kas vyksta kolūkyje, su liepsnomis kovojo ir plėšikai, po to pėdinę į mišką pasiimti paslėptos savo mantos. Užgesinus gaisrą V. Antonovas ėmė prašytis į tarnybines patalpas, nes esą nudegė ranką ir jam būtina pagalba. Sargui atidarius duris, V. Antonovas su A. Skaruliu įrėmė į jį kiek anksčiau pasivogtą ginklą ir pareikalavo parodyti, kur seifas. „Tie latviai tokie geri žmonės, tokie patiklūs. Aš tą pūšką išsitraukiau, tas mato, kad tikra. Liepiau jam gerti degtinę arba nušausiu. Jis išgėrė pusę bonkės, aš išsitraukiau švirkštą ir suleidau jam aminazino. Girdėjot tokį vaistą? Tas vaistas sujungtas su alkoholiu padaro taip, kad žmogus tris dienas išvis nieko neprisimins, o po dviejų-trijų minučių miegos visą parą“, – aiškino V. Antonovas. A. Skarulis tuo metu miniatiūriniu dujų degikliu išpjovė seifą, kuriame, pasak V. Antonovo, jie radę daugiau negu 100 000 rublių.

Po mėnesio šiauliečiai išpjovė kaimyninio Lenino kolūkio seifą. Ten buvę dar lengviau, nes kontoros nesaugojo nei sargas, nei signalizacija. Tiesa, pinigų plėšikai rado mažiau – tik 70 000 rublių. Tačiau pravėrus seifą sprogo specialus dažų paketas – veidus teko ilgai plauti glicerinu.

Išdavė bendrininkas

Prisigrobę pinigų vyrai ėmė ieškoti kontaktų su lakūnais. V. Antonovas sako, kad su vienu jaunu lakūnu susipažino dirbdamas naru-gelbėtoju – lakūnai, kurie netoli Šiaulių esančiame aerodrome bandydavo įvairius naikintuvus, prie ežerų atvykdavo žvejoti.

„Atradom tokį vieną, kuriam irgi politika nepatiko. Žodžiu, mes jį paėmėm“, – pasakojo V. Antonovas.

Jo teigimu, planuota iš pradžių skristi į Stokholmą, paskui į Rodeziją (dab. Zimbabvė). V. Antonovas sako, kad iš viso susirinko 6 žmonių grupė: jis pats, jauna mergina, A. Skarulis, lakūnas ir dar du vaikinai. Lėktuvas turėjo pakilti iš Rygos ir skristi į Maskvą, bet norėta nukreipti jį į Stokholmą ir į Afriką.

Sugrįždamas į 1973-iuosius metus V. Antonovas pasakojo, kad jis pats ir jo bendrai buvo suimti Rygoje, kur esą turėjo lipti į lėktuvą, tačiau kituose šaltiniuose pateikiama, kad V. Antonovas, A. Skarulis, bei dar keletas bendrininkų buvo sulaikyti apiplėšę taupomąją kasą Šiauliuose. Tiesa, teigiama, kad sulaikytas buvo ir lakūnas, tačiau jis esą išvežtas į Maskvą.

Paskutinis apiplėšimas

1973-iųjų vasarą gauja ruošėsi įvykdyti dar vieną įžūlų apiplėšimą. Kultūristas A. Steponaitis dirbo inkasatoriumi, todėl plėšikai žinojo, kad pinigai atlyginimams į Gilvyčių (Šiaulių raj.) tarybinį ūkį vežami ūkio autobusiuku be apsaugos.

Vidas Antonovas pasiūlė ant vieškelio numesti rąstą. Kai sustojęs autobusiuko vairuotojas išlips patraukti kliūtį, iš krūmų iššokę ginkluoti kultūristai A. Steponaitis su A. Šarapovu atims maišą su banknotais. „Aš buvau žalias jaunuolis, kai Vidas mane įtraukė į savo gaują. – „Akistatai“ yra pasakojęs šiuo metu Šiauliuose ramiai gyvenantis verslininkas A. Steponaitis. – Sužavėjo romantiška idėja bėgti į Vakarus, gyventi JAV. Iš tikro antikomunizmas mums mažai rūpėjo, kur kas labiau viliojo gražus gyvenimas, todėl paklusau V. Antonovui. Kaip aš vėliau kalėjime dėl to gailėjausi…“

Gaujos nariai tik nežinojo, kad juos jau seka milicija ir net KGB. Vidas Antonovas jauniesiems sėbrams A. Steponaičiui su A. Šarapovu davė po pistoletą ir palydėjo iki plento Šiauliai-Kelmė, kur atsišakoja vieškelis į Gilvyčius. Pats gaujos vadas nupėdino į prie sankryžos esančias kapinaites, iš kur turėjo pastebėti atvažiuojantį tarybinio ūkio autobusiuką ir tolėliau krūmuose pasislėpusiems sėbrams duoti ženklą.

Abu kultūristai susirado rąstą ir ėmė laukti V. Antonovo mosto. Nuojauta kuždėjo, kad šįkart kažkas ne taip. Plėšikai sunerimo pastebėję iš tolumoje esančio miško išlindusius ir vėl tankmėje dingusius vyrus. Buvo karšta vasaros diena, o jie visi vilkėjo lietpalčiais iki žemės. Kariai, po drabužiais slėpę automatus? Kai V. Antonovas mostelėjo, kad atrieda autobusiukas, vyrukai pamatė, kad jį kažkodėl lydi įtartinas sunkvežimis. Nusprendę, kad sunkvežimio kėbule gali gulėti ginkluoti kariai, A. Steponaičius ir A. Šarapovas automobilius praleido neišlįsdami iš krūmų.

Kai abu jie V. Antonovui papasakojo, kodėl neapiplėšė autobusiuko, Mafijos tėvas savo auklėtinius išjuokė ir išvadino bailiais. Vaikinai taip įsižeidė, kad tą pačią dieną nesiruošę apiplėšė taupomąją kasą Šiauliuose. Inkasatoriumi dirbusį A. Šarapovą kasininkės ne kartą buvo mačiusios, todėl jis liko saugoti lauke, o A. Steponaitis be kaukės įsiveržė į kasą ir, pagrasinęs pistoletu, pareikalavo atrakinti seifą. Kasininkės patyrė tokį stresą, jog nesugebėjo nei paspausti pavojaus mygtuko, nei drebančiomis rankomis atrakinti seifo. Nesugebėjo ir A. Šarapovas, todėl jis pašaukė A. Steponaitį. Seife plėšikai rado 2 000 rublių bei pistoletą, o šoko ištiktos kasininkės net nepažino matyto inkasatoriaus.

Deje Vidas Antonovas įkliuvo ir buvo nuteistas kalėti. Už tardytojų vedžiojimą už nosies, įžūlų pabėgimą nutraukus antrankius, už užsispyrimą, už tai, kad vienintelis neprisipažino gavo Mafijos tėvo pravardę.

Mafijos tėvo gaują, kaip ypatingai pavojingą, teisė Aukščiausiasis teismas Vilniuje. Nuosprendis paskelbtas 1974 metų spalio 7 dieną. Ideologiniais sumetimais posėdis buvo uždaras. V. Antonovas nuteistas kalėti 13 metų, A.Skarulis – 14, nes jau buvo teistas už spekuliaciją. Jaunieji kultūristai belangėn išsiųsti dešimčiai metų. Birutė iš viso nebuvo teisiama ir sustiprino V. Antonovo įtarimus dėl išdavystės. Nežinomas tik karininko V. Anastenkos likimas. Tikėtina, kad už tėvynės išdavystę jis buvo sušaudytas.

Sensacijos apie susemtą V. Antonovo gaują skelbti žiniasklaidai neleido sovietinė cenzūra – Šiauliuose tik pasklido gandai, jog teisiamas Mafijos tėvas su sėbrais. Šokiruoti, o kartais ir juokinti, V. Antonovas nenustojo ir vėliau: suimtas jis bėgo nutraukęs antrankius, o atlikęs tris nelaisvės atėmimo bausmes, stebino archeologiniais radiniais, stebuklingomis ekstrasenso bei ne pagal amžių pajėgaus meilužio galiomis. Šiuo metu Radviliškio rajone su jauna žmona vaikus auginanti daugiavaikį tėvą V. Antonovą gaubia paslaptys, kurių nežino net jį teisę pareigūnai

Nusikalstamą veiklą V. Antonovas tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę: užsiėmė reketu, vogė. Į kalėjimą buvo patekęs 1994 m. ir 2000 m

PIRMA DALIS: Vidas Antonovas – romantiškiausias sovietmečio nusikaltėlis
Reklama: Spausdinami lankstinukai

Vienas komentaras apie “Vidas Antonovas – tarzanas virtęs plėšiku

  • 2017/02/05 at 13:31
    Permalink

    o ant koncofkes sedejo ozyne ir pasaka baigta

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *