Vidas Antonovas – romantiškiausias sovietmečio nusikaltėlis

Vidas Antonovas

1947 metais, į ką tik Šiaulių centre atidarytą kino teatrą „Pergalė“, paknopstomis lekia smulkutis aštuonerių metų berniukas. Prie kasų didžiulė spūstis, nes rodo legendinį JAV filmą „Tarzanas“. Matydamas, kad pro minią neprasibraus, vaikigalis keturpėsčias nuropoja tarp žmonių kojų ir pasistiebęs kasininkei ištiesia saują kapeikų: „Man už visus pinigus į visus seansus!“ Prisimindamas vaikystę Vidas Antonovas neabejoja, kad būtent filmas „Tarzanas“ nulėmė jo likimą. Keliasdešimt kartų pažiūrėjęs filmą nusprendžiau būti toks pat stiprus ir drąsus kaip Tarzanas“.

Šiaulių pakraštyje stovėjusio nuosavo motinos namuko sodą Vidas pavertė „Tarzano džiunglėmis“: prikabinėjo virvių bei skersinių, kuriais karstėsi kiauras dienas. Kartais net vietoj pamokų, nes ne visada turėjo batus, o basam į pamokas – šalta. Rezultatų neteko ilgai laukti. V. Antonovas prisimena, jog netrukus prie skersinio prisitraukdavęs 30 kartų, padarydavęs per pusšimtį atsispaudimų. Kartą sunerimusi motina jį nutempė pas gydytoją prašydama patikrinti, kodėl berniukui „auga krūtys“. Pamaigęs mažąjį „Tarzaną“ medikas nusijuokė ir paaiškino, jog tai išsivystę krūtinės raumenys. Atsisveikindamas liepė pagailėti mažamečio, neversti jo taip sunkiai triūsti. Pamėgęs sportą, Vidas Antonovas panoro pasiekti daugiau. Šiauliuose bandė lankyti bokso treniruotes pas garsų bokso trenerį, tarpukario Lietuvos čempioną, Vaclovą Peleckį. Boksuotis sekėsi, tačiau jis tokį sportą metė, nes dievinamas Tarzanas taip nesielgė – silpnesnių nemušdavo.

„Aš niekada nebuvau žiaurus. – didžiuojasi V. Antonovas. – Tapau mafijos tėvu, padariau daug drąsių nusikaltimų, tačiau bent ant mano sąžinės nėra nė vienos žmogžudystės“. Mėgo sportą ir muziką Kai jau buvo per didelis karstytis virvėmis, V. Antonovas pasidarė štangą, su kuria nesiskyrė iki pat 1958 metų, kai buvo pašauktas atlikti privalomą karinę tarnybą. Šauktinio fizinė jėga neliko nepastebėta – karys paskirtas tarnauti į Tolimuosius Rytus, į Sachaline dislokuotą karinės žvalgybos kuopą. Ten tuomet buvo ir Raudonosios armijos sunkumų kilnojimo treniruočių centras. Pusketvirtų metų – tiek buvo užtęsta V. Antonovo tarnyba dėl krizės Kuboje – jis treniravosi kartu su Sovietų Sąjungos bei olimpiniais čempionais.

1961 metų pabaigoje V. Antonovas grįžo namo, įsidarbino Šiaulių priešgaisrinėje tarnyboje ir veikiai buvo paaukštintas į pamainos viršininko pareigas. Tačiau „valdiškai“ stumti nuobodžias budėjimo valandas – ne jo charakteriui. Be veiklos vyras dūsta. Vos išgirdęs, kad darbovietėje buriasi vokalinis-instrumentinis ansamblis „Sirena“ – V. Antonovas suskubo užsirašyti. „Sirena“ dalyvavo viename pirmųjų estradinės dainos konkursų „Vilniaus bokštai“ ir saviveiklinių kolektyvų grupėje laimėjo laureatų diplomą.

Tačiau tikrasis V. Antonovo pašaukimas – sportas. Jis Šiaulių priešgaisrinei tarnybai atstovavo respublikinėse ugniagesių varžybose, kur su bendradarbiais pagerino ugniagesių estafetės rekordą ir pasipuošė tuomet labai garbingu sporto meistro ženkleliu.

Šešiasdešimtųjų pabaigoje V. Antonovas jau dirbo ne tik gaisrinėje. Jis gavo trenerio etatą ir atidarė pirmąjį Šiauliuose kultūrizmo-atletinės gimnastikos klubą. „Mieste pakabinome vos kelis skelbimus, o kiek vyrų prisirinko! – neslėpdamas nostalgijos prisimena V. Antonovas. – Raumenų auginimas – kultūrizmas – buvo absoliučiai vakarietiškas sportas, o tada viskas, kas vakarietiška, buvo itin madinga. Jis jaudindamasis pasakoja, kaip 1967 metais per pirmąjį Lietuvos atletinės gimnastikos čempionatą Kaune sukėlė tikrą sensaciją: „Varžybos vyko Kauno sporto halėje. Mačiau korespondentus iš sąjunginių sporto leidinių, na o kiek sugužėjo žiūrovų! Tada dalyviai buvo skirstomi ne pagal svorio, o pagal ūgio kategorijas. Patekau į atletų iki 1,69 metro ūgio grupę. Per pirmąją rungtį buvo matuojami raumenys, už kurių apimtis skyrė balus. Už nepakankamą rankų bei krūtinės apimtį net netekau kažkiek balų. Tačiau nenusiminiau, nes mačiau, kad daugumos galiūnų impozantiškieji raumenys yra silpni. Tuometinis štangos kėlimo gulint ant suolelio Lietuvos rekordas buvo 139 kilogramai. Besibaigiant varžyboms diktorius paskelbė, kad Romas Kairaitis gerins rekordą pakeldamas 140 kg. Kai jis tokį svorį iškėlė, Kauno sporto halėje kilo ovacijos. Visi sveikina Romą, o diktorius paskelbė, kad Antonovas iš Šiaulių yra užsisakęs 150 kg svorį. Kilo šurmulys – ar apsišaukėlis pokštauja, ar tai klaida? O aš atsiguliau ir iškėliau, nes namie per treniruotes keldavau 180 kg. Kad jūs matytumėte, kas prasidėjo halėje! Autografus dalinu į kairę ir į dešinę, korespondentai apipuolę fotografuoja. Ant rankų išnešę sirgaliai mane įmetė į automobilį „Volga“, išvežė ir pakaunės viloje tokį pokylį mano garbei iškėlė!“

Romas Kairaitis, Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas pripažino senuose varžybų protokoluose aptikęs, kad V. Antonovas tose varžybose tikrai pagerino Lietuvos atletinės gimnastikos čempionato rekordą iškeldamas 150 kilogramų. Tiesa, čempionu šiaulietis nebuvo paskelbtas, nes kitą dieną pozavimo rungtyje, pabūgęs žymiai įspūdingiau atrodančių varžovų, visai nedalyvavo. Merginos ėjo iš proto… Tuometinio V. Antonovo portretas būtų nepilnas nepaminėjus dar vienos karštos, iki šiol gyvos jo aistros – moterų. Dėl šio vyro jos tarpusavyje kovojo tikrąja šio žodžio prasme. Grįžęs iš armijos V. Antonovas maloniai nustebo motinos name radęs kelias gyventojas – trys jaunutės medicinos mokyklos studentės buvo išsinuomojusios kambarius. „Suvedžiojau visas tris. – giriasi vyras. – Dvi jų – Genovaitė ir Valė – vienu metu nuo manęs pastojo. Abiejų nėščiųjų motinos pasiskundė komjaunimo komiteto vadovams, buvau pakviestas „ant kilimo“. Sekretoriui arogantiškai pareiškiau, kad vesčiau Genovaitę, nes prieš man atsiduodama ji buvo mergaitė, tačiau piršlybas vis atidėliojau.“  Matydama, kad meilužis išsisukinėja, Genovaitė nutarė veikti moterišku gudrumu. 1964 metais pagimdžiusi gražią dukrelę, vieną dieną ji V. Antonovui liūdnai pareiškė serganti paskutinės stadijos smegenų vėžiu, jai, girdi, gyventi belikę pora mėnesių. Pasimetęs vyras pasipiršo, kad vaikas turėtų bent pavardę ir tėvą. Po vedybų bėgo mėnesiai, o žmona nė nesiruošė keliauti anapilin. Apmulkinto vyro savimeilė buvo smarkiai užgauta – nuo to laiko jis lyg eržilas pasileido per meilužes. Kelios jų netrukus padėjo įvykdyti nusikaltimus.

Tarzanas virsta plėšiku

Įsitikinęs, kad iš sąžiningo darbo, sporto, muzikos ir romantikos nepraturtės, V. Antonovas nutarė prisiplėšti pinigų ir bėgti į užsienį. Ugniagesiai ir tada budėdavo kas ketvirtą parą turėdami daug laisvo laiko. Norėdami daugiau užsidirbti, V. Antonovas ir jo bendradarbis bičiulis Anicetas Skarulis 1969 metais baigė narų kursus ir vasaromis pradėjo dirbti gelbėtojais prie Gėluvos ežero. Tuo metu Šiaulių jūrą dar tik ruoštasi tvenkti, tad durpingas Gėluvos ežeriūkštis Kurtuvėnų regioninio parko pušyne buvo mėgstamiausia šiauliečių poilsiavietė. Tai buvo gražiausios V. Antonovo vasaros, kai „jaunystė ant ežero supos smaluota žvejų valtele“. Merginos prie raumeningų gelbėtojų lipo lyg musės prie medaus. Sutemus raumeningi vyrukai su jomis susėsdavo prie spragsinčio laužo, kur šiltomis vasaros naktimis skambindavo gitara ir svajodavo iki aušros. Gelbėtojai prie ežero išsinuomojo du namus. Kodėl jų savininkai buvo labai nepatenkinti nuomininkais, galima spęsti iš tokio epizodo. Į poilsiavietę išsimaudyti atvažiavusios draugės – keturiolikmetė Birutė ir metais vyresnė jos draugė Virginija taip įsimylėjo tuomet trisdešimtmetį V. Antonovą, kad užmiršusios namus abi apsigyveno poilsiavietėje su gelbėtojais. V. Antonovas neslepia miegojęs pasikeisdamas iškart su abiejomis merginomis. Po kelių dienų atlėkusi Virginijos motina dukrą namo išsitempė kone už plaukų. Dar po savaitės vėl atvažiavusi motina gelbėtojo paprašė padėti – kambaryje užrakinta Virginija nevalgo, nemiega, tik verkia kartodama Vido vardą… Nusispjovusi motina numojo ranka, o Virginija – tekinomis į Gėluvos poilsiavietę. Beje, abi meilužės, ypač Birutė, liko Vido meilužėmis ir bendražygėmis iki pat Mafijos tėvo suėmimo.

„Kartą paežerėje prie naktinio laužo su kitais gelbėtojais įsikalbėjome apie gyvenimo neteisybę. – prisimena V. Antonovas. – Mes sportuojame, plušame dviem etatais, o ką užgyvenę? Kai kurie „mokantys gyventi“ bendraamžiai gyvena nuobodžiai, nesiplėšo, o vienas, žiūrėk, dailų namuką susirentęs, kitas – nuosavu automobiliu važinėja. O mes teturime tik po saują medalių bei seną motociklą „Jawa“ su lopšiu.“ Gelbėtojai ėmė fantazuoti, jog reikėtų pabėgti į Vakarus, kur esą laukia tikras gyvenimas. Tuo metu sovietiniai laikraščiai daug rašė apie rasistinį Jano Smito režimą Rodezijoje (dabar Zimbabvė). Nedaug žinodami apie Vakarų šalis svajotojai nusprendė, kad Rodezijos armija jiems, sportiškiems, neseniai buvusiems sovietų armijos kariams, pasiūlytų kupiną nuotykių ir gerai apmokamą kariškių tarnybą… džiunglėse malšinti juodaodžius sukilėlius. Tačiau kaip nusigauti į šalį, kai nė vienas net neįsivaizdavo, kur tiksliai ir kaip toli ji yra? Kažkuris gelbėtojų išsakė mintį, jog pirma reikėtų apiplėšti banką ar seifą, juodojoje rinkoje prisipirkti dolerių ir bėgti užgrobus lėktuvą.

ANTRA DALIS: Vidas Antonovas – tarzanas virtęs plėšiku
Reklama: Pakeliami mediniai langai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *