Pataisos namai slepia jaunų žudikų istorijas

Pataisos namai

Lietuvą vis dažniau krečia žiaurūs nusikaltimai, kuriuos įvykdo nepilnamečiai. Gimę, augę ir auklėti nepriklausomoje Lietuvoje, jie su skausmu pavadinami Atgimimo vaikais. Kodėl jie tokie?

Nelinksmos mintys sukasi galvoje atėjus prie geltonų plytų didžiulių pastatų Technikos gatvėje Kaune. Aukšta 6 metrų plytų tvora supa didelę teritoriją.

Nors ant tvoros nėra spygliuotos vielos ir sargybinių bokštelių, aišku, kad tai kalinimo įstaiga. Visi neseniai atnaujinto pastato langai – su grotomis.

Už grotų – ir jauni žudikai

Nepilnamečiai nusikaltėliai – lyg iš jaunų išbadėjusių vilkų gaujos. Užmušė kaimyną dėl telefono. Išžagino ir pasmaugė 80-metę senutę dėl 10 litų. Išprievartavo vaiką. Papjovė senolį dėl pensijos.

Šiandien visi paaugliai, įvykdę tuos kraupius nusikaltimus, čia – Kauno nepilnamečių pataisos namuose. Jų nebegalima vadinti kolonija. Namai, suprantama, skamba gražiau. Juolab kad dauguma čia esančių kitokių nelabai ir turėjo. Nebent globos namus. Čia bausmę atlieka tik nepilnamečiai vaikinai.

Suteikia paskutinę viltį

„Pas mus pakliūva patys blogiausi. Tie, kuriems nepadėjo nei vaikų teisių inspektoriai, nei probacijos tarnybos, nei globos namų darbuotojų pastangos.

Pagaliau net teismai, ne vieną kartą skyrę tik lygtines bausmes. Mes esame paskutinė stotelė nepilnamečių nusikaltimų kelyje“, – atsidūsta direktorius, dirbantis kalinimo įstaigose jau beveik 20 metų.

Teismas nėra linkęs nepilnamečių iškart siųsti į pataisos namus. Tačiau lygtinės bausmės jų į protą neatvedė. 21 metų panevėžietis, įtariamas su bendrininku sudeginęs 17-metę, būdamas nepilnametis jau buvo teistas 4 kartus. Bet bausmės nepadėjo.

Pataisos namai – paskutinė viltis, kad nepilnamečiai gal netaps amžinais nusikaltėliais.

Laukia žiauresnis pasaulis

Maksimali bausmė nepilnamečiams, kuriuos teismas į pataisos namus gali siųsti nuo 14 metų, yra 10 metų.

Tačiau įkalinti ir trumpiau, dažniausiai 3–6 metams, daugelis jų bausmę pabaigs ne čia, o jau suaugusiųjų pataisos namuose, į kuriuos bus perkelti sulaukę 18 metų.

Jei nepilnametis pataisos namuose elgėsi gerai ir administracija sutiko, jis bausmę Kauno nepilnamečių pataisos namuose gali atlikinėti ir iki 21-erių. Jis turi motyvaciją gerai elgtis.

Bet po to jis privalo keliauti į suaugusiųjų pataisos namus, jei bausmės laikas nesibaigė arba nesuteikta malonė – lygtinis paleidimas.

Ten jų laukia daug žiauresnis pasaulis, kuriam diriguoja nusikaltėlių šulai. Jie taps savotiškais jaunųjų nusikaltėlių kartos mokytojais.

Jei nebuvo įmanoma pataisyti paauglio nepilnamečių pataisos namuose, kur jam perauklėti buvo skirta daug lėšų, vargu ar jis pasitaisys suaugusiųjų pataisos namuose.

Veikiausiai čia pradės savo nepasibaigiantį kelią per kalinimo įstaigas. Mat vos išėjęs į laisvę tuoj pajus, kad ten niekam nereikalingas.

Ar pastangos duos vaisių?

Pataisos namuose veikia „Aitvaro“ vidurinė mokykla, kurioje visi iki 16 metų privalo mokytis nuo pirmos atvykimo į pataisos namus dienos.

Būna 18-mečių, kurie eina į pirmą klasę, nes niekada nelankė mokyklos. Yra ir dvyliktokų, kurie čia išlaiko brandos egzaminus. Mokytojai atvyksta pas mus.

Nusikaltusieji yra skirstomi į grupes ir pagal nusikaltimų sunkumą, esantys izoliatoriuje mokosi atskirai nuo pataisos namų auklėtinių.

Nepilnamečiams čia rengiama daugybė sugrįžimo į visuomenę programų, jie mokosi paprasčiausių bendravimo, gyvenimiškų įgūdžių – net kaip valytis dantis.

Jiems skirti poilsio kambariai, kompiuterinės ir mokymosi klasės, sporto salės, vyksta sporto rungtynės, jie vežami į koncertus ir ekskursijas.

Čia veikia ir Kauno mechanizacijos mokyklos filialas, kuriame rengiami įvairūs specialistai. Staliai, virėjai ir kepėjai.

Viduje – ir tigras, ir kuosa

Popietę pataisos namuose tylu – dalis nuteistųjų mokosi, dalis profesinėje mokykloje, dalis krepšinio rungtynėse.

Sutikti koridoriuose paaugliai pirmieji mandagiai sveikinasi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie – jaukaus bendrabučio gyventojai.

Bet laisvių čia nedaug. Juos visą laiką stebi kameros. Nakčiai jie užrakinami savo kambariuose, 3 valandą nakties – patikrinimas. Į pamokas, sporto salę, darbo vietas, pasivaikščioti veda pareigūnai.

Įėjusi į dviejų nuteistųjų gyvenamąjį kambarį pasijuntu lyg pliušinių žaislų parduotuvėje – čia taip jauku. Grindys išklotos pliušiniais kilimais su tigrų atvaizdais, ir aš tuoj pat atsiprašau šeimininko, kad užėjau su batais. Pliušiniai kilimai pakabinti ir ant dušo bei tualeto kabinos sienelių.

Lovos užtiestos panašiomis lovatiesėmis, ant langų – spalvotos užuolaidos, ant stalų – asmeniniai plačiaekraniai televizoriai. Kambariai daug kur panašūs. Mat ką turi vieni, užsinori ir kiti.

„Toks jų skonis, jie puošiasi, kaip išmano. Mes leidžiame, bet negali būti dulkių. Viena diena per savaitę skiriama generalinei tvarkai“, – paaiškina direktorius.

Gražiojo kambario šeimininkas

„Man 19 metų, prieš 3 metus nužudžiau 28-erių žmogų, buvau 16-metis.

Kaip? Gėrėm, susimušėm. Gavau 6 metus nelaisvės. Tai mažiausia bausmė, nes nusikaltau pirmą kartą. Leido bausmę čia atlikti ir tapus pilnamečiu, džiaugiuosi dėl to. Čia mokausi 12-oje klasėje.

Direktoriaus pavaduotojas atrodo kaip madingos parduotuvės konsultantas, socialinės darbuotojos – gražios, elegantiškos ir pasitempusios.

Pareigūnai čia nevilki uniformų, koridoriuose kabo nuteistųjų meno darbai, žydi gėlės, o kambariuose gyvena įvairūs gyvūnai – kuosa, šeškas, žuvytės, kieme – šunys.

„Pradėjome šį projektą po to, kai Kaune nuo tilto buvo numestas šuniukas. Mokome savo vaikus, kad reikia rūpintis tais, kuriuos prisijaukini“, – sako pataisos namų direktorius.

Sovietiniais laikais šie namai buvo sąjunginio pavaldumo nepilnamečių kolonija, į kurią 300 nusikaltėlių būdavo suvežami iš visos Sovietų Sąjungos.

Didžiulės salės, kuriose kalėdavo po 50 paauglių, dabar suskirstytos kambariais, kuriuose po 2–3 nuteistuosius. Čia jie bando kurti savo namų iliuziją.

Žmogžudžiai – dar vaikai?

Televizorių ekranuose mes matome veidus po gobtuvais slepiančius paauglius, sulaikytus už žiaurius nusikaltimus. Matome juos įžūliai krizenančius teisme.

Jie pakliūva čia labai sutrikę, šaunumo kaukė nukrinta, kai teismas paskiria bausmę, iš izoliatoriaus jie turi pereiti į pataisos namus. Bet iki dviejų savaičių gali praleisti karantine.

Visi jie labai skirtingi – ir iš skirtingų šeimų, ir nubausti už skirtingus nusikaltimus. Pakliuvę čia iš šeimų turi kitokias vertybes. Jie ieško pagalbos, juos lanko, jų laukia. Ta prasme jie stipresni. O iš globos namų, socializacijos centrų – vieniši, niekam nereikalingi.

Jie kovoja už išlikimą. Natūralu, kad yra ir pavydo. Mes jų neskirstome. Mūsų pareiga – kad jie visi suprastų, jog verta gyventi kitaip. Dalis supranta. Nors nemažai yra ir beviltiškų – jie žiūri į tave beprasmiu žvilgsniu. Galima nuspėti, kad niekada neišeis iš kalėjimų“, – sako darbuotojos.

Būna ir lytinio išnaudojimo

Nepilnamečių pataisos namų darbuotojai teigia, kad tokios ryškios subkultūros kaip suaugusiųjų pataisos namuose čia nėra.

Jie nubausti už žiaurius nusikaltimus, bet vis tiek protelis kaip vaikų. Pavyzdžiui, naujokui gali liepti sėdėti tupykloje tol, kol praskris lėktuvas. Tas sėdi, nors lėktuvas čia niekada nepraskrenda…

Visuose pataisos namuose įrengtos stebėjimo kameros, kurios padeda užkirsti kelią agresijai. Apsistumdymų būna. Bet psichologai daug dirba, kad viename kambaryje gyventų tokie paaugliai, kurie yra panašesnio charakterio.

„Aišku, su žagintoju vagišius taip pat nenori gyventi“, – aiškina direktorius.

Kastos

Neformaliai – taip, tai vyksta. Jie visi bręsta, siaučia hormonų audros. Vieni masturbuojasi, kiti – kitaip. Pas mus buvo iškeltos tik kelios bylos dėl prievartavimo.

Vienas šampūno pasiskolino, kitas – pinigų, nes jų niekas neremia. O kaip skolą grąžinti?

Pamatome, kad kažkodėl kitas plauna koridorius, nors eilė buvo ne jo. Kodėl? Administracija greitai pastebi tokius dalykus, nors patys nepilnamečiai paklausti visada tylės“, – sako psichologė.

Darbo ir pinigų!

Darbas ir uždarbis yra tai, ko labiausiai pataisos namuose trūksta. Išeidami iš pataisos namų jaunuoliai kišenėje turi tiek, kiek kainuoja bilietas į vieną pusę – iki gyvenamosios vietos.

Pataisos namuose yra tik devynios mokamos darbo vietos.

Atlyginimas už valymo, ūkio darbus – 240 litų neatskaičius mokesčių. Paprastai tas darbo vietas dalijasi daugiau nuteistųjų, gal 20 žmonių po dalį etato, tai įmanoma uždirbti apie 180 litų.

Bandelęs su uogiene

Išėję į laisvę dalis pataisos namų auklėtinių galėtų dirbti, nes čia įgyja paklausių profesijų – staliaus, virėjo ir kepėjo.

Didžiulėje patalpoje – moderniausios kepimo ir virimo krosnys, įranga. Kauno mechanizacijos mokyklos dėstytojas paauglių grupei aiškina maisto ruošimo paslaptis.

Paaugliai demonstruoja, kaip vikriai jie išmoko pjaustyti svogūnus. Ką išsiverda, tą ir suvalgo – tai geras priedas prie valdiško maisto, kurį pataisos namams tiekia viena įmonė.

Čia baigę vienų metų kursus ir gavę kvalifikacijos pažymėjimus laisvėje buvę nuteistieji galėtų puikuotis balta virėjo kepure.

Tačiau lieka neaišku ar kuri nors įmonė panorės, kad bandeles su uogiene keptų kelis kartus teistas ir pataisos namuose sėdėjęs vagišius ar močiutės žagintojas.

Paskutinis patepimas prieš laisvę

Didžiausias pataisos namų pasididžiavimas – Integracijos į visuomenę centras, 2009 metais pastatytas vietoj buvusių garažų.

Nuo pataisos namų kelias į jį trumpas – tik perėjus gatvę. Bet pasaulis čia visai kitas. Meno studija, poilsio, sporto, kompiuterių, pamokų ruošimo kambariai, virtuvė su visa įranga, net indaplovė, skalbyklė ir džiovyklė.

Daugiau laisvės, daugiau išvykų. Viskas – nuteistiesiems, kurie po kelių mėnesių išeis į laisvę.

Bėgti nėra prasmės

Jei nuteistieji neturėjo namų, juos pasitinkanti centro direktoriaus pavaduotoja, dirbanti čia daugiau nei 27 metus, jiems visiems tampa mylinčia mama.

Išdidūs vaikinai mane lydi į erdvią virtuvę, kur ant stalo pūpso jų šiandienis darbas – užkonservuotų daržovių ir išvirtų uogienių stiklainiai. Produktai – iš šalia esančio šiltnamio, daržo, užveisto sodo.

„Čia mūsų vaikų darbas. Mokomės visko, ko jiems prireiks laisvėje – ir virti, ir marinuoti, ir gražiai valgyti. Matote, mes valgome tik iš gražaus pietų servizo, net sriubą pilame į sriubinę.

Prieš žengdami į laisvę vaikinai lanko paskutinius užsiėmimus, kuriuose mokomi, kaip ieškotis darbo, bendrauti, išvengti rizikos, kaip sveikai gyventi ir pilietiškai elgtis. Net kaip būti gerais tėvais. Iš devynių paauglių du – jau tėvai.

18 metų Laurynas turi jau 3 metų dukrą ir 1,5 metų sūnų, 17-metis Svajūnas – metų sūnelį. Abu nuteisti už plėšimus.

Abu išdidūs, kad jų laukia, kad pasiryžę gyventi kitaip, dirbti, o dabar siunčiantys beveik visą uždarbį – 150 litų – savo vaikams ir jų mamoms. Svajūnas sugebėjo pernai pataisos namuose vesti ir 16-metę savo sūnaus motiną.

„Nedirbome, gėrėme. Trūko pinigų. Nusprendėme apiplėšti“, – tokia trumpa ir Svajūno, ir Lauryno, ir 19-mečio Deivido istorija.

„Bet viskas bus gerai, mūsų laukia“, – sako jaunuoliai, nors kol kas ir būstas, ir būsimas darbas, ir uždarbis laisvėje – tik svajonėse.

Kas mylės teistą?

Vieno atsakymo nėra. Į tai galėtų atsakyti sociologai, visuomenės procesų tyrėjai. Prievarta užpylė kino filmus, kompiuterinius žaidimus. Visuomenėje labai nutrintos ribos tarp gėrio ir blogio.

Atgimimo vaikams nei tėvai, nei mokytojai nėra autoritetai. Totalitarinė visuomenė buvo didelis blogis. Gaila, bet augę demokratinėje visuomenėje ir išmokę tik reikalauti, tačiau pamiršę savo pareigas jaunuoliai tam tikrą totalitarizmą turi patirti kalinimo vietose.

Kitas dalykas – mūsų visuomenė nėra tokia brandi, kad normaliai priimtų teistą jaunuolį. Kas jį priims bandelių kepti? Yra įstaigų, kurios padeda, bet nedaug.

Nuteistajam visam gyvenimui išdeginta stigma. Jis niekam nebereikalingas. Ir nutinka, kad pirmas nedidelis nusikaltimas lemia kitą, didesnį, ir taip toliau, kol tas procesas tikrai tampa nebegrįžtamas.

Problema, kad visuomenė nuteistąjį paženklina, jis tampa niekam nereikalingas. Bet jaunuolis jau atliko bausmę. Toks neigiamas požiūris jį vėl žlugdo.

Jei nepilnamečių nusikaltėlių į savo bendruomenes nepriims įmonės, armijos padaliniai, stiprūs vyriški darbo, sporto kolektyvai, kur tas nepilnametis jausis esąs reikalingas ir laukiamas.

Visi supranta, kad yra rizikos priimant tokį asmenį į darbą. Bet visuomenė turėtų būti suinteresuota, kad jis kurtų šeimą, dirbtų, o ne gyventų iš pašalpų.

Reikalingos ir geranoriškos visuomenės narių nuostatos. Antraip jaunieji nusikaltėliai bus nuolatiniai suaugusiųjų nusikalstamo pasaulio donorai.

Laima Lavaste

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *