Trijų metų pažintis su kitu pasauliu

Nuteistieji

Šiomis dienomis tenka girdėti, kaip mūsų valdžios išrinktieji mėgaujasi gyvenimu už mūsų pinigus, kai tuo tarpu mes plušame fabrikuose ir sukame galvas, kaip sumokėti eilines sąskaitas. Sąskaitas ne už linksmybes ar Turkijos viešbučio išrašytas, o vandenį, elektrą ir vaikų darželį.

Negaliu tylėti, kada matau, kaip Lietuvos seimas nori sužlugdyti kalinčius asmenis atimant iš jų pasimatymus su jiems artimais žmonėmis, apribojant jų reabilitacijos ir integracijos galimybes.

Seimas nori kaliniams atimti ilgalaikius pasimatymus su jų artimais asmenimis, vaikais ir tėvais. Atimti tai, kas kalinčiam žmogui yra brangiausia. Tokiais veiksmais, seimas siekia apriboti informacijos nutekėjimą iš įkalinimo įstaigų apie ten smurtaujančius pareigūnus, apie žiaurų elgesį prieš žmogaus-kalinio orumą ir žmogiškumą. Apie valdžios grobstomus, Norvegijos skiriamus, pinigus kalėjimo ir kalinčių asmenų sąlygų gerinimui ir “plaunamas” Europos sąjungos paramas.

Puikus, paviešintas pavyzdys – Lukiškių kalėjimo iškeldinimo konkursas.

Trumpai papasakosiu, kodėl noriu apie tai kalbėti. Man 30 metų, turiu dvidešimtmetę sesutę, kurią prieš penkis metus, keli niekšai bandė išprievartauti. Kaip ir pasielgiau aną kartą, taip ir pasielgčiau šiandien, jei tai pasikartotų – apgyniau savo sesutę ir daviau gerą pamoką užpuolikams (trims mano sesės bendraklasiams).

Liepiau sesei, kad ji parašytų pareiškimą apie ta, kas įvyko. Paryčiais pareiškimas jau gulėjo ant policijos stalo. Po dviejų dienų mane iškvietė policija. Nuvykus į komisariatą, paaiškėjo, kad mane iškvietė ne kaip liudininką, bet kaip įtariamąjį. Taip, pasirodo būna ir taip… Vyko nelabai malonus pokalbis su policijos pareigūnais, kurie žarstė keiksmažodžius ir pažadus apie tai, kaip mane įkiš ilgiems metams už grotų. Vėliau, iš jų kalbų paaiškėjo, kad mane kaltina sunkiu kūno sužalojimu.

Pasirodo, mano sesers užpuolikai (tiksliau sakant ne jie, nes jie buvo nepilnamečiai, o vieno iš jų karingoji mamytė) taip pat parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad aš juos sumušiau be pagrindo. Ir bandymas mano sesę išprievartauti yra tik išsigalvojimas, kad būtų pateisinama priežastis, dėl ko tie mulkiai gavo į akį.

Nepasakosiu ilgų ir juokingų teismo posėdžių pasirodymų, kada į salę sueina pasipuošę mantijomis ir apsikarstę metaliniais herbais aktoriai, kurie jau iš anksto žino tavo lemtį. Nepasakosiu kiek mano sesers skriaudėjai sumokėjo pinigų, kad teismas būtų “įtikintas”, kad aš turėjau pagrindo įsibrauti į penkiolikmečių vakarėlį, nugirdyti savo sesers užpuolikus ir juos sumušti. Taip pat brangiai jiems kainavo, įtikinti teismą, kad viską mačiusios mano sesers draugės, kurios norėjo ir galėjo viską papasakoti – yra manęs įbaugintos.

O kiek užpuolikų mamos prinešė pažymų, kad jų gerieji vaikučiai yra krepšinio profesionalai, matematikos asai ir kaip patirtos traumos pakenkė jų ateičiai.

Taigi mano bausmė – trys metai pataisos namuose ir 25 tūkstančiai litų už suluošintą vyrukų ateitį. Nei verk, nei juokis.

Labai bijojau kalėjimo. Bijojau, nes buvau girdėjęs apie gyvenimą ten. Visi iš mūsų yra girdėję kas ten vyksta, kokie kaliniai žiaurūs žmonės.

Išaušo diena, kada su daiktais stovėjau prie durų į savo naujuosius namus – Pravieniškių pataisos namus. Pirmas darbas – stovėti prieš komisiją, kuri tave paskirs pas ką ir kur gyvensi. Taigi, stovi prieš dešimtį žmonių su uniformomis, kurie tave smerkia ir tave niekina. Jų banditiški (įvykiai Šiauliuose įrodo, kad didžiausi nusikaltėliai yra pareigūnai) veidai, pašaipiai žiūri į tave.

Pirmieji jų žodžiai: – Tai ką, šustrekas, laikysi spaudimą pas mus,- nuteikia nelabai maloniai.

Gavau nurodymą gyventi su nuteistaisiais iš Kauno. Kadangi buvau ne iš Kauno – bijojau dėl savęs, nes girdėjau, kaip nuteistieji elgiasi su žmonėmis ne iš savo miesto. Bet nebuvo kito pasirinkimo. Pasiėmiau išduotą čiužinį ir užėjau pro pareigūnų nurodytas duris.

Mane pasitiko žvilgsniai ir žodžiai: – Labas, už ką tu čia?

Pasitiko ne smūgiai ar pašaipos, o šilti ir nuoširdūs žodžiai. Už penkių minučių, sėdėjau prie stalo su dar penkiais nuteistaisiais. Ant stalo stovėjo garuojanti arbata. Arbatos gėrimą lydėjo pokalbis, per kurį aš susipažinau su savo naujais kambariokais, kuriuos nuo šiandien matysiu 24 valandas per parą, visus tris metus.

Kalbant dabar, kada viskas jau liko tik atsiminimas, galiu drąsiai pasakyti, kad ten mane sutiko šiltai ir per visus ten buvimo metus, ta šiluma niekur nedingo. O draugystė tik sustiprėjo. Galiu teigti, kad ten gyvena paprasti ir draugiški žmonės. Tikrai ne tokie, apie kokius mums pasakoja žiniasklaida ar kiti šaltiniai.

Šiandien jau du metai, kaip aš esu laisvėje. Ir niekam nelinkiu patekti už grotų. Ne dėl ten esančių kalinių. Nuteistieji gyvena kaip viena šeima. Viskas dėl ten esančių pareigūnų ir banditiškos kalėjimo valdžios. Pilnai palaikau šiuo metu badaujančius kalinius ir prašau Jūsų nelikti abejingiems šiandieninėje situacijoje, kada mes visi turime kovoti už savo teises ir savo gyvenimą-išlikimą.

Padėkime kaliniams susigrąžinti galimybę matyti savo augančius vaikus ir senstančius tėvus. Uždekime žvakutę prie mūsų neliečiamųjų ponų rūmų (seimo rūmų) ir taip pasakykite savo žodį už SAVO gyvenimą.

Autorius

3 komentarai apie “Trijų metų pažintis su kitu pasauliu

  • 2016/10/24 at 16:46
    Permalink

    Pagarba irgi pazystu ta sistema , nekam tikusi ten zmones dirba uz 50e visa menesi kur laisvei uz tai gautum 500e idomu kas turtus sau krauna?

    Reply
  • 2016/12/17 at 23:41
    Permalink

    Pravieniškių pataisos namai atviroji kolonija 2 – sektorius puiki terpė korupcijai, kadangi mažai kas gali tai patikrinti, o galimai ir bijo į ta “bardaką“ kišti savo nosį, nes, tai tikrai ta vieta, kuri per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį yra didžiausia niša korupcijai ir valdišku pinigų vagystėms. Pataisos namuose yra valdiška įmonė “Mūsų amatai“, kuri, tipo įdarbina nuteistąjį, ir už tai nuteistasis per mėnesi mūsų amatams sumoka nuo darbo užmokesčio po 300 euru kas mėnesi nors darbdavys perveda i pataisos namų sąskaita po 400 eurų nuteistajam kas mėnesi. Kyla klausimas, kur ir kodėl nusėda nuteistojo uždirbti pinigai “Mūsų amatai“ įmonėje? Daugelis galbūt ir bijotu apie tai kalbėti, bet tikrai ne aš ir tikrai galėčiau daug daugiau papasakoti prieš tv kameras. Patys nuteistieji iš savo lėšų pataisos namuose perkasi skalbimo mašinas, o administracija galimai nurašo valdiškus pinigus, Taip galima pasakoti daug dalykų ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Todėl būtų labai malonu, kad visa tai būtų galima išsakyti į kamerą ir, kad būtų imama apie tai kalbėti garsiau. Žaliųjų valstiečių partija pasisako už skaidrų Valstybės valdymą bet, kadangi Teisingumo Ministerija atiteko socialdemokratams, tai manytina, kad ir toliau tokia betvarkė išliks, nes sosdemai jau valdė minėtą ministeriją ir nieko nedarė.
    Tad, ponas Karbauski, pradėk tvarka nuo tu valdiškų įstaigų, kur pinigai bėda iš kiauro rėčio tarsi vanduo. Belieka tik tikėtis, kad ponai jau baigs penėtis iš Valstybės biudžeto ir išmoks gyventi iš savo uždirbtų atlyginimų – nors nepasakyčiau, kad jau tie ponai labai dirba, nes visų jų akys nukreiptos tik i tuos pinigus, kuriuos labai lengva pasisavinti. O tai labai gerai gaunasi per viešuosius pirkimus, nes paslaugos manomai, perkamos iš artimų ir giminingu įstaigų, kurias valdo artimas tam sluoksnis. Tad galbūt tai ir slypi korupcija, ir laikas jau apie tai kalbėti ir pradėti aiškintis. Tad, ponas Krivickai parašyk, ar tai, ką sakau, yra normalu?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *