Tatuiruotės išgyvenimas

Tatuiruotes darymas

Sibiro nusikaltėlių principai numato, jog tatuiruotės turi būti daromos tam tikrais gyvenimo periodais. Negalima pasidaryti iš karto visų, kurios tau patinka. Egzistuoja tiksli schema.

Jeigu nusikaltėlis pasidaro tatuiruotę, kuri neatspindi re­alios informacijos apie jį, arba pasidaro tatuiruotę anksčiau laiko, jis griežtai nubaudžiamas, o tatuiruotė nuo odos paša­linama.

Sibire sakoma, kad tatuiruotes reikia „ištverti“. Išgyvenus ką nors ypatinga, tai papasakojama tatuiruotėmis lyg savotiš­kame dienoraštyje. Kadangi nusikaltėlių gyvenimas nelen­gvas, sakoma, kad tatuiruotės ne „daromos“, o „ištveriamos“.

Dažnai galima išgirsti ką nors, ką tik pasidariusį naują ta­tuiruotę, sakant: „Štai, ištvėriau dar vieną tatuiruotę“, ir čia kalbama ne apie fizinį skausmą, jaučiamą tatuiruojant, bet apie konkrečios tatuiruotės prasmę ir apie sunkų gyvenimą, kurį ji simbolizuoja.

Pagal sibiriečių tradiciją, kieno nors kito tatuiruotės pasi­savinimas yra viena pačių didžiausių klaidų, už kurią baudžia­ma mirtimi. Tačiau ši taisyklė galioja tik padarytoms tatui­ruotėms, kurios jau puošia kieno nors kūną ir simbolizuoja asmeninę koduotą informaciją. Naudoti tradicijas kuriant tatuiruotes svetimiems yra laikoma sėkmę nešančiu dalyku.

Tradicines tatuiruotes gali turėti daug žmonių: tie, kurie užsiima verslu drauge su sibiriečių nusikaltėlių bendruomenei priklausančiais žmonėmis, sibiriečių draugai ir juos palaikan­tys asmenys. Svarbu, kad tatuiruočių piešinius pieštų ir jas darytų savo amatą išmanantis sibirietis tatuiruotojas.

Tatuiruotojo ir kliento santykiai ypatingi, apie juos reikia papasakoti atskirai.

Tatuiruotojas ne tik kuria piešinius, juos perkelia ant kūno ir gerai moka skaityti kūną marginančias tatuiruotes. Jis taip pat privalo mokėti elgtis, laikytis tam tikrų taisyklių. Tatuiruotės užsakymo procesas yra labai ilgas. Prieš „ištve­riant“ tatuiruotę, nusikaltėlį turi pristatyti už jį laiduojantis draugas. Tik tuomet tatuiravimo meistras galės priimti už­sakymą.

Tatuiruotojas gali atsisakyti aptarnauti klientą tik tada, kai kyla pagrįstų įtarimų. Tokiu atveju jis turi teisę pasinaudoti asmeninėmis pažintimis ir paprašyti nusikaltėlį kreiptis į kurį nors garsų sibiriečių nusikaltėlių lyderį, kuris duotų oficialų leidimą daryti tatuiruotę. Tatuiruotojas privalo elgtis man­dagiai ir nieko neįžeisti. Negali kalbėti apie įtarimus, turi tik paprašyti padaryti jam paslaugą: „nunešti žinią“ senam au­toritetui. Taip pat ir nusikaltėlis, atėjęs pas minėtą įtakingą autoritetą, negali tiesiai pasakyti: „Noriu gauti leidimą tatuiruotis.“ Turi sakyti: „Toks ir toks tatuiruotojas klausia, ar gali­te per mane jam perduoti linkėjimus.“ Tuomet senasis parašo laišką arba pasiunčia drauge su juo ką nors iš saviškių.

Nusikaltėlių taisyklės numato, kad tatuiruotojas gali at­sisakyti atlikti darbą tik dėl gedulo arba sunkios ligos. Kita vertus, nusikaltėlis negali priversti tatuiruotojo padaryti ta­tuiruotės per tiek laiko, per kiek pageidauja. Dažnai nutinka, kad didelę tatuiruotę padaryti užtrunka ir kelerius metus.

Taip pat ir atsiskaitoma laikantis savito ritualo. Garbingi nusikaltėliai orumo sumetimais niekada nekalba apie pinigus. Sibiriečių bendruomenėje materialiniai dalykai, ypač pinigai, nevertinami, todėl jų niekas nemini. Jeigu sibiriečiai kalba apie pinigus, vadina juos „tais“, „šiukšlėmis“, „kalafiorais“, „limonais“ arba mini tik sumas, įvardydami skaičius.

Prieš darant tatuiruotę niekada nekalbama apie nustatytą kainą. Nekalbama visiškai apie nieką, kas susiję su pinigais. Tik paskui, baigus darbą, klientas paklausia tatuiruotojo: „Kiek aš tau skolingas?“, o tatuiruotojas atsako: „Tiek, kiek priklauso.“ Toks atsakymas laikomas sąžiningiausiu, todėl si­biriečiai tatuiruotojai dažniausiai taip ir atsako.

Šiaip ar taip, laisvėje esantys nusikaltėliai už tatuiruotojo darbą atsilygina dosniai: pinigais, ginklais, ikonomis, mašino­mis ar netgi nekilnojamuoju turtu. Kitaip yra kalėjime: ten tatuiruotojas pasitenkina keliomis cigaretėmis, pakeliu arba­tos ar stiklainiu uogienės, žiebtuvėliu ar degtukų dėžute, kar­tais gauna ir šiek tiek pinigų.

Tatuiruotojai visapusiškai bendradarbiauja tarpusavyje ir palaiko broliškus santykius. Būdami laisvėje svečiuojasi vieni pas kitus, dalijasi žiniomis apie naudojamas technikas, nau­jienomis.

Tatuiruotojai nevykdo nusikaltimų ir nedalyvauja nusi­kalstamose veikose. Tai galima paaiškinti dvejopai: taip yra todėl, kad jie visą savo laiką skiria darbui, ir dar dėl to, jog SSRS laikais tatuiravimas jau pats savaime buvo laikomas nusikaltimu, už tatuiruočių darymą buvo baudžiama kalėji­mu.

Kalėdami tatuiruotojai dažnai tarpusavyje apsikeičia kli­entais, nes vienas labiau mėgsta daryti vienokius piešinius, kitas – kitokius. Taisyklės numato, kad vyresnis tatuiruotojas turi prižiūrėti jaunesnį, šiek tiek jam padėti ir pamokyti per gyvenimą išmoktų dalykų. Daugelį tatuiruočių daro ne vie­nas meistras, nes dažnai nusikaltėliai būna perkeliami iš vie­nos kameros į kitą. Todėl gali atsitikti taip, kad darbą pradeda vienas tatuiruotojas, jį tęsia kitas, o baigia trečias.

Tradiciškai būtina paprašyti tatuiruotę pradėjusio meistro leidimo. Lei­dimo prašymas ne toks jau paprastas reikalas: sibiriečių nu­sikaltėlių kultūroje niekada neprašoma tiesiogiai. Vietoj ties­mukų prašymų naudojama žmonėms priimtina bendravimo forma. Pavyzdžiui, jeigu į kalėjimą, kuriame dirba tatuiruotojas, patenka naujas nusikaltėlis su nebaigta tatuiruote, tatuiruotojui pasakomas darbą pradėjusio meistro vardas. Tuomet tatuiruotojas nusikaltėlių kalba parašo laišką ir jis slaptu kali­nių paštu, vadinamuoju „keliu“, pasiekia adresatą.

Iš pažiūros laiškas labai mandagus, persunktas daugybe pagyrimų, tačiau iš tiesų yra formalus, parašytas laikantis sibirietiško auklėji­mo principų. Jeigu laišką perskaitytų su nusikaltėlių pasau­liu nesusijęs žmogus, tai jam pasirodytų tiesiog kvailų žodžių kratinys.

[S.A.1118]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *