Svetur kalėjime buvo geriau nei namie laisvėje

kalėjime

Marija, lietuvė, jau daugiau kaip dešimtmetį savo gyvenimą kurianti Vokietijoje. Moteris kasmet po kelias savaites praleidžia Lietuvoje dėl senyvos mamos.

Už narkotikų kontrabandą užsienyje kalinta moteris nesigaili dėl savo praeities, nors kartais jai būna ir labai sunku.

Lemtinga pažintis Turkijoje

Būdama 38-erių Marija (vardas pakeistas) prieš du dešimtmečius po nenusisekusios santuokos su grupe darbo ieškančių lietuvių išvyko į Graikiją skinti apelsinų.

Palikusi motinai dešimtmetį sūnų moteris planavo užsidirbti pinigų – tikėjosi grąžinti visas susikaupusias skolas Lietuvoje, įsigyti didesnį butą, susitvarkyti buitį ir toliau gyventi su artimiausiais žmonėmis.

Bet už penkių mėnesių darbą apelsinų plantacijose užsidirbusi tik 500 JAV dolerių (apie 1254 Lt) Marija su kauniete drauge nusprendė patraukti į Turkiją.

Po savaitę trukusių nesėkmingų darbo paieškų Stambule abi moterys suprato, kad šioje šalyje galėtų dirbti tik prostitutėmis.

„Graikijoje uždirbti pinigai greitai seko – jų vos užteko susimokėti už viešbutį, tad maitinomės tik ilgais batonais, užsigerdamos vandeniu.

Tada didžiausias mano noras buvo suvalgyti mėsainį. Tad vieną vakarą pasiūliau draugei užsukti į šio greitojo maisto restoraną ir bent jau ten pasėdėti – įsivaizduoti, kad valgome po mėsainį“, – prisimena Marija.

Patrauklios lietuvės iškart atkreipė vieno užkandžiaujančio juodaodžio vyro dėmesį. Jis prisėdo. Nors moterys menkai mokėjo anglų kalbą, emocingajai Marijai pavyko su juo susikalbėti.

Vyriškis pavaišino lietuves mėsainiais ir paprašė viešbučio, kuriame jos apsistojo, telefono numerio.

„Kitą dieną jis man paskambino į viešbutį. Vėliau atvažiavęs draugei davė pinigų kelionei atgal į Graikiją, o man pasiūlė vykti su juo.

Dvi savaites tiesiog buvau Michaelo, toks buvo jo vardas, draugė. Jis davė man pinigų, vaikščiojau po parduotuves, kirpyklas. Po to pasiūlė imtis rizikingos, bet labai pelningos prekybos narkotikais.

Man tereikėjo iš vienos šalies juos pervežti į kitą ir perduoti „saviems žmonėms“. Už kiekvieną tokį pervežimą buvo pažadėtas 10 tūkstančių JAV dolerių atlygis.

Man tiesiog verkiant reikėjo pinigų, todėl sutikau. Svarsčiau: padarysiu tai keletą kartų ir man užteks“, – kalbėjo Marija.

Mėgavosi prabangiu gyvenimu

Sutikusi įsitraukti į tą verslą Marija neteko savo tapatybės. Jos lietuviškas pasas buvo sudegintas, o į kiekvieną kelionę ji turėjo leistis vis su kitu padirbtu dokumentu.

Aukšta ir liekna Marija dažniausiai būdavo Skandinavijos šalių pilietė. Ne tik pasas būdavo kitas, bet ir išvaizda – ji keisdavo akinius, kontaktinius lęšius, plaukų spalvą, drabužių stilių.

„Tai buvo mano darbas ir už jį buvau atsakinga. Narkotikų verslo atstovai tokiam darbui paprastai parinkdavo patikimus baltaodžius, kurie nevartoja jokių kvaišalų.

Aš perveždavau tik kokainą – brangiausius pasaulyje narkotikus, kuriuos vartoja tik turtingi žmonės. Pati niekada gyvenime jo neuostyčiau – jau geriau išgerti 50 gramų gero konjako“, – prisipažino pašnekovė.

Marijai sekėsi. Sėkmingai iš vienos valstybės į kitą pergabenusi narkotikų siuntą ir gavusi už tai atlygį, ji jausdavosi tarsi devintame danguje. Jai atrodė, kad tų pinigų užteks visam likusiam gyvenimui.

Moteris mėgavosi prabangiu gyvenimu: vilkėjo vardinius drabužius, skraidė verslo klase, gyveno geriausiuose viešbučiuose, pietavo restoranuose.

Jos kelionių maršrutai driekėsi plačiai – pabuvo visose Europos šalyse, išskyrus Prancūziją, Pietų Amerikoje, Brazilijoje.

„Įsitikinau, kad teisingiausi posakiai apie pinigus. Teisingiausi ir negailestingiausi. Tačiau žmonės tai suvokia tik pakliuvę į bėdą.

Man tų pinigų buvo vis maža ir maža, apetitas augo. Ko gero, taip ir būčiau nesustojusi, bet po dvejų metų Dievas vieną dieną pasakė: „Gana“, – kalbėjo Marija.

Su kokainu įkliuvo Danijoje

1997 metų liepos mėnesį iš Brazilijos atskridusi Marija buvo sulaikyta Danijos policijos Kopenhagos oro uoste, kai turėjo persėsti į lėktuvą, skrendantį į Italiją.

Lietuvė lagamine įrengtoje slėptuvėje turėjo 4 kilogramus kokaino, kurio vertė – apie pusę milijono JAV dolerių.

„Tai buvo 97 procentų grynumo kokaino siunta. Jis gali bet ką užmušti, aš visą savaitę negalėjau užmigti vien nuo jo kvapo. Lėktuve buvau viena su tokiu kroviniu, jei dar kas nors būtų vežęs, gal manęs nebūtų sučiupę.

Mane vedė per visą Kopenhagos oro uostą su į nugarą įremtu pistoletu. Kai policijos tardytojui pasiūliau viską palikti jam ir „mes vienas kito daugiau nepažįstame“, jis tik pasuko prie savo smilkinio pirštą – suprask, man su galva negerai“, – prisimena moteris.

Nors ji tąkart buvo su Olandijos pilietės pasu, rankinėje turima lietuviška maldaknygė ir prasta anglų kalba išdavė, kad ji lietuvė.

Marija buvo uždaryta į tardymo izoliatoriaus vienutę. Laukdama teismo ten ji praleido penkis mėnesius: „Ten neturėjau nei vardo, nei pavardės. Buvau tik žmogus su numeriu.“

Už dokumentų klastojimą ir narkotikų kontrabandą lietuvei Danijos teismas skyrė septynerius metus laisvės atėmimo su turto konfiskavimu.

Kadangi Marija – užsienietė, realiai kalėjime jai teko praleisti septynias dvyliktąsias skirto bausmės laiko – ketverius metus.

Iš jos taip pat buvo konfiskuotas visas iš šio verslo užsidirbtas turtas – trijų kambarių butas Romoje, nemenka pinigų suma banko sąskaitoje.

Kalėjime buvo Bela Mafija

Patekusi į kalėjimą Marija gavo gana jaukią ir erdvią vienutę. Turėjo savo televizorių, šaldytuvą, patogią minkštą lovą, spintą, stalą, kriauklę. Ant palangės žydėjo gėlės. Tvarka ir švara teko rūpintis pačiai.

Tai buvo maždaug 700 vietų vyrų ir moterų kalėjimas. Pastatas buvo suskirstytas į sekcijas, kurių kiekvienoje – po 12 kambarių. Juose kaliniai gyveno po vieną.

Bendroje virtuvėje su šiuolaikine technika jie ruošdavo sau vakarienę, o pusryčiaudavo ir pietaudavo valgykloje.

Kaliniai ir dirbo, pavyzdžiui, fasavo vienkartinius indus ir taures. Už tai per savaitę jiems buvo mokama 400 daniškų kronų (apie 185 Lt) atlyginimas ir dar 350 daniškų kronų (apie 161 Lt) maistpinigių, už kuriuos patys pirko produktų ir ruošdavo vakarienę.

„Gyvenome normalų, visavertį gyvenimą. Net gerdavome nealkoholinį šampaną. Kad būtų pigiau, gamindavome vakarienę susimetę keliese.

Trikdė gal tik tai, kad 21 valandą visi buvo užrakinami kambariuose iki ryto. Jei kas nors naktį užsimanydavo į tualetą, kviesdavosi prižiūrėtoją, kuris atrakindavo duris ir palydėdavo. Į kiemą irgi galėdavai išeiti pasivaikščioti tik nustatytomis valandomis.

Nepaisant tikrai gerų sąlygų – juk Danijos kalėjimai laikomi geriausiais Europoje, ten buvo sunkiausia išlikti. Reikia būti labai stipriam, kad niekas negalėtų tau spjauti, o atvirkščiai – tu spjautum. Ir ne tu, o kitas nuo tavęs priklausytų.

Ten labai mažai žmonių, kuriais gali pasitikėti. Įsivaizduokite, sekcijoje iš 12 žmonių yra tik vienas ar du, nevartojantys kvaišalų ar alkoholio. Kalėjimo valdžia tai toleruoja ir leidžia svaigintis – kad tik kaliniai būtų ramesni.

Aš galėjau iš kalėjimo grįžti prasigėrusi, be dantų, nepataisomai sugadinta sveikata, tačiau to nenorėjau.

Niekas ten su pistoletu nestovi ir neverčia daryti to, ko nenori, – pati viską nusprendi“, – sakė lietuvė, kalėjime turėjusi Bela Mafijos pravardę.

Tapo savotiška garsenybe

Moteris prisipažino, kad tik darbas ją ten ramino, teikė paguodos ir vilties. Nuo mažens įpratusiai prie švaros ir tvarkos, Marijai nebuvo sunku ir čia šveisti visus kampus iki blizgesio.

O vakarais kantriai studijavo žodynus, gramatikos vadovėlius, pasikalbėjimų knygeles. Taip neblogai išmoko anglų, vėliau – danų, ispanų kalbas.

Netrukus kalėjime ji užsirekomendavo kaip labai darbšti ir tvarkinga moteris. Į jos pačios išdažytą ir tapetais išklijuotą kambarį kalėjimo valdžia nuolat vedžiojo įvairias komisijas, užsieniečių delegacijas.

„Daviau interviu Švedijos radijui, amerikiečiai mane filmavo ir kalbino, kai kūrė dokumentinį filmą apie Europos kalėjimus. Dėmesio tikrai netrūko, mokėjau prisitaikyti, save pateikti, turėjau autoritetą.

Net porą kartų susitikimuose užsieniečių delegacijų atstovai mane buvo palaikę kalėjimo direktore, o ne kaline“, – su šypsena prisimena Marija.

Kai užklupdavo silpnumo akimirkos, moterį gelbėdavo kava ir cigaretės. Buvo akimirkų, kai vakare užrakinta savo kameroje imdavo raudoti.

„Kalėjime buvau sutikusi ir vieną lietuvę – kaunietę Laimą, kuriai namiškiai buvo atsiuntę kasetę su Romo Dambrausko dainomis. Paimdavau iš jos tą kasetę ir klausydavau vakarais verkdama kaip per laidotuves“, – kalbėjo pašnekovė.

Buvo sutikta ir atstumta

Pagaliau pasibaigus bausmės laikui, iš kalėjimo išleistą Mariją trys policininkai, vilkintys civiliniais drabužiais, palydėjo iki oro uosto ir įsodino į lėktuvą.

Kai lėktuvas su Marija atskrido į Vilnių, pilotas per mikrofoną pasakė jos pavardę ir liepė niekur neiti. Netrukus įžengė keturi uniformuoti policijos pareigūnai: du vyrai ir dvi moterys.

„Iš lėktuvo jau lipančių keleivių akivaizdoje buvau apieškota ir su palyda išvesta iš lėktuvo. Buvau sulaikyta kaip „stambi žuvis“ ir tardoma apie pusantros valandos. Taip, girdi, buvo identifikuota mano tapatybė.

Jei nesutiksiu atsakinėti į pateiktus klausimus, man buvo pagrasinta 15 parų areštu“, – moteris prisiminė 2001-ųjų vasarą, kai po septynerių metų vėl sugrįžo į Lietuvą.

Tą pačią dieną, kai tik Marija grįžo į savo gimtąjį miestą, jos motinai paskambino iš savivaldybės ir pranešė, kad nutraukiamas pašalpos mokėjimas už anūko globą.

„Aš ką tik grįžusi, neturiu nei paso, nei darbo. Kaip galite nutraukti?“ – klausė valdininkės Marija, paėmusi telefono ragelį iš motinos. O kitą dieną pati nuėjo į savivaldybę.

„Gavau valstybės paramą – 25 litus naujam pasui užsisakyti. Viskas, daugiau nieko. Ėmiau karštligiškai mieste ieškoti darbo. Niekur nepriėmė, net žarnų valyti.

„Tu nori gauti darbo? Tu juk kalėjime sėdėjai!“ – pasakydavo tie, į kuriuos kreipiausi, po to dar atidžiai nužiūrėdavo, ar esu su dantimis, ar ne kreiva, ne šleiva.

Kai su mama nueidavau į turgų, pasijusdavau tarsi raupsuotoji. Visiems buvo smalsu mus sustabdyti ir paklausti, kaip gyvename“, – pasakojo buvusi kalinė.

Tarnavo turtuolių namuose

Po du mėnesius trukusių darbo paieškų Marijai į rankas pakliuvo vietos laikraštis, kuriame ji perskaitė skelbimą, kad Vilniuje reikia namų tvarkytojos.

Taip moteris pateko pas Lietuvoje žinomą turtingų verslininkų šeimą.

„Trijų aukštų name su daug kambarių, vonių ir šunų dirbau 24 valandas per parą, nes penki šeimos nariai turėjo labai daug įvairių norų ir buvo aikštingi – aš ten buvau ir namų tvarkytoja, ir virėja, ir kepėja, ir drabužių lygintoja, ir pamokas vaikams padėdavau paruošti.

Visą buitinę įrangą tekdavo valyti su dantų šepetėliu. Kai paklausdavau ponios, ką paruošti pietums, išgirsdavau: „Aš tau pinigus moku, tu ir galvok.“

Kai Kūčių išvakarėse pasiprašiau išleidžiama namo, ponia pasakė: „O kas man Kūčias suruoš?“ Kai panorau namo parvažiuoti Motinos dienos išvakarėse, irgi išgirdau nuostabą: „O kas čia per valstybinė šventė? Mūsų įmonė dirba, todėl dirbsi ir tu.“

Turtuolių namuose ji praleisdavo darbo savaitę. Penktadienio vakare grįždavo namo, o sekmadienio popietę vėl atvažiuodavo į darbą.

Marija džiaugėsi, kad turi darbą, už kurį kas savaitę jai buvo sumokama po 200 litų. Juk reikėjo išlaikyti butą, sūnų, padėti mamai.

Šiame darbe moteris ištvėrė trejus metus, kuriuos vienas tos verslininkų šeimos įmonės vadybininkų prilygino net devyneriems metams. Mat nė viena iki Marijos tarnavusi moteris ten taip ilgai neišdirbo.

Ramybę surado Vokietijoje

Pagaliau pagal skelbimą šalies dienraštyje Marija išvyko į Vokietiją dirbti viešbučio kambarine.

O po metų viena pažįstama pasiūlė jai toje šalyje prižiūrėti senukus. Jau vienuolikti metai, kai Marija dirba šį darbą, per tą laiką pakeitė tik kelias šeimas.

„Gyvenu ten, kur dirbu – prižiūrimų vokiečių namuose, man nieko netrūksta, esu gerbiama ir laukiama. Duok Dieve, kad būtų daugiau tų „naftalininių“, kaip aš juos vadinu.

Aš darbo nebijau. Svarbu pinigai, o juos juk mėgsta visi.

Tik prieš gerus metus pagaliau išsikapsčiau iš visų negandų ir galiu džiaugtis gyvenimu.

Turėjau juodai dirbti, kol grąžinau visas skolas. Net 70 tūkstančių litų turėjau sumokėti už mamos dviejų kambarių butą, kuris bankui buvo užstatytas ne vieną kartą. Tada tą butą suremontavau.

Paskui mama susirgo – viena operacija, kita, tada slaugos skyrius. Po to tarnaites samdžiau mamai prižiūrėti“, – vardijo Marija ir pasigyrė dviem anūkais. Prieš aštuonerius metus į Angliją emigravęs jos vienturtis sūnus turi puikią šeimą ir gerą darbą.

Marija dabar pasvajoja, kad būtų gerai pagaliau susitvarkyti ir savo asmeninį gyvenimą.

Dėl nieko nesigaili

Paklausta, ar niekada sąžinė negraužė, kad per jos gabentus narkotikus griūva žmonių likimai, Marija tik abejingai papurtė galvą: „Ne. Niekada. Kiekvienas žmogus turi nuspręsti, ką turi daryti. Juk vienas geria odekoloną, kitas – vyną, trečias – konjaką. Visiems yra pasirinkimo laisvė.“

Ji patikino, kad dabar jau niekada nerizikuotų vežti narkotikų. Kodėl?

Dabar tai daryti pavojingiau nei anksčiau, daug modernesnė kontrolė.

„Aš daug ką praradau, bet dėl nieko nesigailiu. Tai gyvenimo mokykla, kurioje daug ko galima išmokti. Aš ne pirma ir ne paskutinė.

Tik savo kaltės mamai ir sūnui, kuriems be manęs buvo labai sunku, turbūt niekada neišpirksiu“, – atsiduso Marija.

Parengta pagal Daivos Zimblienės straipsnį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *