Sniego gatvė – mitai ir tikrovė

Pataisos namai Vilniuje

Kažkada buvusi nepilnamečių kolonija Sniego gatvė, kaip nuo seno įprasta vadinti šią įkalinimo įstaigą, dabar sergi nuteistus policininkus, prokurorus, kriminalistus, muitininkus. Dar keli čia esantys nuteistieji su pareigūnų vardu neturi nieko bendro, tačiau dėl tam tikrų priežasčių negali būtų įkalinti kitur – bendradarbiavę su pareigūnais, pačių nuteistųjų vadinami „stukačiais“ ir antstoliai.

Apie tai, kodėl atsidūrė „anapus“, jie nelinkę kalbėti. Į klausimus, kodėl čia pateko, dažniausiai atsakoma: „Taip atsitiko“.

Šių dienų Sniego gatvė apipinta begale mitų – esą pareigūnų gyvenimo sąlygos kur kas geresnės nei „eilinių mirtingųjų“, patalpose skiriama daugiau vietos vienam nuteistajam, padarytas remontas, naujesni baldai. Gal taip ir buvo. Kažkada, pertvarkius patalpas. Dabar Sniego gatvė pasitinka ganėtinai aptrupėjusiomis sienomis, krepšinio žaidimo aikštelė – nuo senumo banguota danga, o į virtuvę tenka eiti per lauką.

Kaliniai stengiasi susikurti komforto sąlygas

Kiek gali, patalpas sutvarko patys nuteistieji. Kalinių gaunamų lėšų kiekis, kaip ir Rasų gatvėje atliekantiems bausmę, nėra ribojamas. Tai ir leidžia nuteistiesiems susikurti šiek tiek geresnes sąlygas – dažniau naudotis dušais, įsigyti brangesnius televizorius, nešioti geresnius drabužius. Tiesa, aprangos kodas tam tikriems apdarams yra.

Nuteistasis gali ir su fraku vaikščioti, gali ir su chalatu. Tiesa, su chalatu – jau tik tam tikrose vietose. Tiek Sniego gatvėje, tiek Rasų gatvėje esantys nuteistieji negali su trumpikėmis išeiti į lauką – turi būti apsirengęs pagal sezoną ir su užrašu kas jis toks (kortelė su vardu, pavardė ir iš kokio būrio).

Dar vienas bendras ribojimas nesvarbu kas už ką ir kur atlieka laisvės atėmimo bausmę – euroremonto, net ir turtingiausias kalinys, pasidaryto negali. Net leidus įkalti vieną vinį, netrukus gali prireikti kur kas rimtesnio patalpų remonto – vienas užsimanys pasikabinti paveikslą vienoje vietoje, kitas kitoje, o jiems išėjus – dar kažkas užsimanys naujo vinies. Taip netrukus liks bet kur išdaužytos sienos. Taigi, pastatai remontuojami tik valstybės skiriamomis lėšomis, kad neprasidėtų viešbučio sąlygų sudarymas vieniems ir neliktų vien subjaurotos sienos kitiems.

Nors bendroje valgykloje kabantis meniu rodo, kad nuteistieji tikrai nebadauja, vis dėlto daugelis jų linkę pasigaminti ir skanesnį kąsnį. Tad pataisos namų senbuvį Kostą (vardas pakeistas) užtikome būtent virtuvėlėje. Jis energingai kočiojo tešlą: pietums du vyrai gaminosi čeburekus.

Dar vienas skirtumas – Sniego gatvėje esantys nuteistieji, anot pataisos namų direktoriaus, labiau linkę dirbti nei esantieji Rasų gatvėje. Visgi darbą organizuojančios įmonės ne visada pasiūlo daug veiklos kaliniams.

Savotiškame privilegijų sąraše – virtuvėje ar kitur dirbantys ir anksčiau atsikeliantys už kitus nuteistieji miega atskirame aukšte. Tačiau prabangos nėra ir čia. Esminis skirtumas – ne dviaukštės lovos ir mažiau žmonių patalpoje. Tiesa, ploto dėl to vienam asmeniui nepadaugėja – mažesniam nuteistųjų skaičiui skiriamos ir mažesnės patalpos.

Pataisos namuose kalėjo ir žinomi veikėjai

Sniego gatvė matė ne vieną visuomenei gerai žinomą žmogų. Bausmes čia atliko buvęs „Lietuvos Aido“ redaktorius Saulius Stoma, buvęs krašto apsaugos ministras, politikas Audrius Butkevičius, rašytojas, scenaristas Aidas Puklevičius, buvęs Skuodo pareigūnas Saulius Paulikas ir dar ne vienas žinomas veikėjas. Sniego gatvėje bausmę atliekantys nuteistieji nepanoro, kad jų nuotraukos iš pataisos namų pateiktų į viešumą.

Čia esantieji kur kas ramesni, nors taip pat atsiranda „etatinių“ skundų rašytojų, siekiančiųjų didesnės valdžios prieš kitus nuteistuosius ar kitaip norintieji pabrėžti savo pranašumą ir „atstovavimą aukštesnei kastai“. Visgi dauguma čia esančiųjų kur kas labiau nori išeiti į laisvę ir puikiai supranta, kad to pagrindas – pavyzdingai elgtis ir dirbti.

Kažkam buvau blogas, kažkam geras

Pataisos nama Vilniuje Sniego gatvė

Kostas – ilgiausiai laiko čia praleidęs nuteistasis. Jis už grotų atsidūrė prieš keturiolika su puse metų. Teismas Kostui skyrė septyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Apie padarytus nusikaltimus (ar nusikaltimą?) Kostas nebuvo linkęs kalbėti. „Žmogžudystė. Apie tai nenoriu pasakoti“, – te atsakė jis. Daug noriau jis pasakojo apie asmeninį gyvenimą. Buvęs policijos pareigūnas su pirmąja žmona išsiskyrė, kai atsidūrė už grotų. Buvusi žmona augina jo sūnų, kuriam dabar jau trylika metų. Su žmona jis teigė nebendraujantis, bet su sūnumi ir susirašinėja, ir telefonu pasikalba. Jau būdamas pataisos namuose vedė antrą kartą. Savo antrąją žmoną pažinojo dar laisvės laikais, bet tuomet jie nebuvo pora. Tik jau kalint pataisos namuose per draugus netyčia apie ją išgirdo ir susisiekė. Tas „netyčia“ buvo lemtingas: netrukus jiedu susituokė. Dabar vedę jau dešimt metų. „Ji gyvena Didžiojoje Britanijoje. Manęs aplankyti atvažiuoja kas trys mėnesiai. Dažniau negali – juk tai kainuoja“, – pasakojo Kostas.

Išėjęs į laisvę vyras planuoja išvykti į Angliją. Ten abi jo šeimos – ir buvusioji, ir dabartinė. Kokį darbą ketina dirbti, neatskleidė. „Mano „podielnikai“ ten, padės. Tik negalvokit, kad ką nors nusikalstamo darysiu. Dabar kitaip viską suprantu. Ir tie mano draugai irgi nusikaltimų nedaro“, – teigė Kostas.

Pasak Kosto, per tiek laiko būdamas už grotų jis pakeitė savo gyvenimo prioritetus. Bet ir tada, kai, švelniai tariant, buvo ne visai sąžiningas, jis teigia nebuvęs toks didelis nusikaltėlis. „Kažkam buvau blogas, kažkam buvau geras“, – filosofiškai pastebėjo jis.

Sniego gatvėje nemažai nuteistųjų, kurie, kaip sakoma, pareigūno duonos tik pauostę. Užėję į dirbtuvėles sutikome porą vaikinų, betriūsiančių prie laivo modelio. Keletas jau pabaigtų modelių rikiavosi pasieniais. Vitalijus (vardas pakeistas) sakė, kad tokiu darbu užsiėmęs tik čia. Buvusių pareigūnų pataisos namuose jis atsidūrė todėl, kad dar 2001-aisiais, kaip šauktinis, tarnavo vidaus saugumo dalinyje (dabar – Viešojo saugumo tarnyba). Apie tai, už ką pateko už grotų, vaikinas nepasakojo. Pasisakė tik tiek, kad nuteistas devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Jau atkalėjo septynerius. Vitalijus turėjo šeimą. „Sūnus auga pas mano buvusią žmoną. Jis nežino, kad aš kalėjime, mama to nesako. Nors nežinau, gal jau ir pats suprato. Juk nepasakysi vaikui, kad tiek metų tėvas neatvažiuoja kad ir per šventes. Negaliu pasakyti, ar gali sūnus tikėti, kad aš tiek metų kažkur pagal darbo sutartį“, – karčiai pasakojo Vitalijus.

Tiek pat laiko, kaip ir Vitalijus, vidaus tarnybos šauktinio pareigas atliko ir trisdešimt vienerių metų Tadas (vardas pakeistas). Įkliuvo jis jau vėliau, kai po tarnybos dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. „Už vagystę. Nuo lapkričio esu čia, prieš tai penkis mėnesius buvau Lukiškėse. Teismas priteisė dvejus metus. Gal pavyks išeiti anksčiau laiko“, – pasakojo Tadas. Jis nevedęs, bet laisvėje jo laukia nuolat aplankantys tėvai, pas kuriuos ir ketina gyventi grįžęs.

„Išeiti anksčiau laiko“ – tokia viltimi gyvena dauguma nuteistųjų. Nesvarbu, kokį gyvenimą jie kurtų už grotų, vien žodis laisvė reiškia labai daug. Ir visi tvirtina, kad gyvenimo vertybės pasikeitė, daugiau nusikalstamo kelio niekada nesirinktų. Telieka tikėtis, kad šie žmonės iš tiesų tai suprato. Tik kelia abejonių pasakymas, kad jiems visiems tie negeri darbeliai „atsitiko netyčia“.
Reklama: Remontas Vilniuje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *