Romas Zamolskis apie žudynes, meilę ir planus pagrobti milijonus (I)

Romas Zamolskis

Galvažudys, demonas, pavojingiausias ir visų laikų ieškomiausias Lietuvos nusikaltėlis. Tokiais epitetais piešiamas Kauno rajone gimęs ir daugybe žmogžudysčių ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje įtariamas Romas Zamolskis, pravarde Zamas, pirmą kartą prabilo apie tai, kur ir kaip slėpėsi po žudynių Panevėžyje, kaip pabėgo į Rusiją ir čia tapo kitu žmogumi.

Jekaterinburgo kalėjime teismo laukiantis 45 metų Romas Zamolskis, kurį Lietuvos medikai buvo pripažinę nepakaltinamu, pirmą kartą Rusijos kalėjime davė išskirtinį interviu. Jis atskleidė ne tik kokius nusikaltimus įvykdė šalyje, kurioje daugybę metų slapstėsi, bet ir prabilo apie didžiausią savo gyvenimo klaidą. Klaidą, kurios dabar nė už ką nepakartotų.

Vienutėje kameroje jau pusantrų metų sėdintis Lietuvos pareigūnams nepasiekiamas Zamas nebuvo iki galo nuoširdus – į kai kuriuos klausimus jis tiesiog neatsakė, bet užtat labai didžiavosi savo pasiekimais bendravimu su Dievu ir net pareiškė, jog savo gyvenimą sieja su politika. O paklaustas apie žudynes Lietuvoje, kai su savo bendru Virginijumi Savicku užpuolė inkasatorius bei apšaudė policininkus, Romas Zamolskis apsimetė, kad net nesupranta apie ką jo klausiama. Tačiau vis tiek tikino, kad yra nekaltas. Jis prisipažino, kad sutiktų, jog nusikaltimai, dėl kurių buvo ir dar turėtų būti teisiamas, būtų ištirti iš naujo, tačiau į Lietuvą nė už ką nenorėtų grįžti. Nes Lietuva jam jau nebeegzistuoja – jis net lietuvių kalbą pamiršo.

Nors Zamui gresia pati griežčiausia bausmė, jis viliasi, kad nebus įrodyta, jog jis žudė, o pats jau kitąmet išeis į laisvę. O gal dar anksčiau – žada su malonės prašymu kreiptis į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Su R. Zamolskiu susirašinėjome laiškais. Rusijos medikai, ilgą laiką kitu žmogumi apsimetusį Zamą, pripažino sveiku ir galinčiu atsakyti už nusikaltimus, kurie jam yra inkriminuojami. Psichiatras Linas Slušnys ir buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius pareiškė, kad Romas Zamolskis kuo puikiausiai imitavo ligą, o to medikai nepastebėjo.

Šie pasisakymai sukėlė tikrą Zamo įniršį.

– Perskaičiau šiuos pasisakymus ir labai juokiausi, iki šiol dar juokiuosi – žmonės eina iš proto! Kaip dabar suprantu, Lietuvos medikai labai sunkią psichikos ligą man nustatė vien dėl to, jog mokykloje buvau grubus, kartais blogai miegojau – na ir kas čia tokio, kai paaugliui 16 metų, jam rūpi linksmybės, merginos ir pan., kaip čia gerai išsimiegosi. Manau, apie 80 proc. paauglių lygiai taip pat elgiasi. Ir ne visi jie yra geriausi mokiniai mokykloje. Ir dar medikai man priekaištauja, kad eidavau prie tėvo kapo ir su juo kalbėdavau. Tai, žinoma liga, nepagydoma – parašykite, kad žmonės nelankytų tėvų kapų, nes ir juos gali palaikyti išprotėjusiais, o paskui dar uždarys į beprotnamį.

Kas liečia kirvį ir peilį, kuriuos dažnai nešiojausi, tai juos turėjau tik dėl to, kad norėjau apsiginti. Ar čia yra nusikaltimas, beprotybė? Kodėl tada valdžia nereaguoja į atvejus, kai žmonės turi tikrus ginklus savigynai? Jiems taip pat yra atsiradęs baimės jausmas, kad juos užpuls. Žinote, jeigu žmogus yra tikintis, jis žino, ką apie tai kalba Biblija – tikslios citatos dabar neprisimenu, bet esmė yra ta, kad pas kitą žmogų krislą akyje pamatė ir triukšmą pakėlė, o savo akyse rąsto nemato.

Kiekvienas žmogus yra unikalus, vienodų žmonių nėra, nors gydytojai ir sako, kad visi žmonės yra vienodi, tik asmens duomenys – kiti. Dar jie sako, kad kūriau teoriją, kaip sunaikinti žmones, tačiau tai tebuvo tik tušti žodžiai.

Jums gali kilti klausimas, ar laikiau save genijumi? Taip, aš ir dabar manau, kad esu talentingas. Kodėl turiu sakyti, kad nieko nežinau ir nieko nemoku? Ar todėl, kad tuomet mane laikys sveiku žmogumi Lietuvoje? Sakyti tiesą – blogai, tai žinau iš savo patirties, dabar ir savo vaikus mokau, kad per daug savo žinių ir proto nedemonstruotų. Jie dabar eina į mokyklą, todėl pasakiau, kad per pamokas nekeltų rankos, jeigu žino atsakymą, nes žinau, jog tai gali blogai baigtis – protingų šiame pasaulyje nemėgsta. Tokia sistema, savo kailiu tai patyriau. O kas vaikams tai pasakys, jeigu ne tėvas, kuris gali juos išmokyti? Bet manęs dabar namuose nėra, jie tai kartais pamiršta ir viską gerai daro, jie pirmūnai mokykloje.

Psichiatras L. Slušnys sakė, kad Lietuvoje puikiai simuliavau ligą, bet ar tai jums nėra juokinga? Juk visą laiką tvirtinau, kad esu sveikas ir jokia liga nesergu. Viską smulkiai aiškinau, atsakinėjau į klausimus, kaip ir dabar, bet jie ištraukė keletą frazių iš pokalbio pradžios ir pabaigos, ir iš šių žodžių, bandydami save pateisinti, iš manęs padarė beprotį. Ir dar sako, kad juos apgavau. Galima paklausti, kaip? Kad esu sveikas, mokslas jau įrodė, ir kas buvo teisus, o kas liko kvailio vietoje.

Žinote, L. Slušnys sako, kad mane laiko nusikaltėliu, aišku, kiekvienas turi savo nuomonę, bet gal galima paklausti: iš kur pas jį susidarė tokia nuomonė ir tokios žinios apie mano asmenybę? Neteisk ir nebūsi teisiamas. Jam reikėtų vadovautis ne tuo, kas parašyta ant tvoros, o savo galva. Jis netgi tvirtina, kad mano padaryti nusikaltimai yra tokie baisūs – ką, jis matė, kaip juos dariau? Argi tai teisme įrodyta? Teisiškai dar esu tik įtariamasis, iki šiol esu nekaltas. Kaip tokių dalykų gali nežinoti išsilavinęs gydytojas?

Žinote, tai yra netiesa, kas apie mane buvo rašoma – šaukė, kad esu nesveikas, netgi kankindami mane gydė, o juk tai buvo melas.

Bus įrodyta, kad esu ne tik ne ligonis, bet ir nedariau nusikaltimų, už nieką esu teisiamas, sėdžiu ir nė už ką esu apkaltintas.

Dar porą žodžių noriu pasakyti ir V. Grigaravičiui – kaip buvęs tokio rango policininkas, dabar politikas, atitrūko nuo realybės? Sako, kad simuliuoti ligą man buvo gera išeitis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Galima paklausti, kaip? Kaip jis tai įsivaizduoja – manęs neteisia, paleidžia ir viskas? Juk ligoniu pripažintas asmuo negali nei gintis, nei išsakyti savo pozicijos ar kažką įrodyti. Padarė jis nusikaltimą ar ne, jokio skirtumo, vis tiek apkaltintas ir nuteistas. O jūs bent įsivaizduojate, ką tai reiškia – kalėjimas, palyginus su psichiatrijos ligonine, yra rojaus sodas.

Nuteistieji turi visas teises, žino, kada išeis, o ligoninėje negalioja teisės, ir taip lieki visam gyvenimui. Ir dar baisios sąlygos – beprotnamyje šimtą kartų blogiau. Kalėjime atsėdėsi keletą metų, o beprotnamyje – visą gyvenimą. Sveikas žmogus tikrai nesimuliuotų tokios ligos vien dėl to, kad išvengtų atsakomybės.

Aš irgi tai įrodysiu, pasamdysiu advokatus Lietuvoje ir sieksiu, kad tie sprendimai, kurie buvo priimti mano atžvilgiu, būtų panaikinti. Ir pamatysite, bus priimtas teisingas teismo sprendimas, kad esu nekaltas.

O kaip bus su tais devyneriais gydymo metais baisiomis sąlygomis ligoninėje, kai praradau artimuosius, draugus, tėvynę, namus ir daug daugiau? Jeigu nebūčiau kovojęs dėl savo gyvybės visą šį laiką, iki šiol būčiau gydomas ligoninėje. Štai kas yra, ponas Grigaravičiau, išvengti atsakomybės imituojant ligonį. Jeigu tuo metu manęs nebūtų pripažinę ligoniu, 1988 m. nebūtų mano vardo nusikaltimų kronikose.

Šaltinis delfi.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *