Nusikaltėlių laiškai

Nusikaltėlių laiškai

Nusikaltėlių laiškai rašomi pagal senąją kalėjimų kultūrą galėjo būti trijų rūšių: ksiva (nusikaltėlių kalba tai reiškė „dokumentą“), maliava („mažylis“) ir raspika („parašas).

Ksiva buvo ilgas ir svarbus nusikaltėlių kalba parašytas laiškas. Tokie rašyti labai retai. Rašydavo juos įtakingi ir seni nusikaltėliai dažniausiai tam, kad įsakymai pasiektų kalėji­mus. Tokiais laiškais būdavo norima paveikti kalėjimų valdymo politiką, kurstoma sukilti arba siekiama įtikinti kokiu nors būdu išspręsti sudėtingą situaciją. Toks laiškas būdavo perduodamas iš rankų į rankas ir keliaudavo iš kalėjimo į kalė­jimą. Dėl turinio svarbos jo niekada nebūdavo galima patikėti pirmam pasitaikiusiam pasiuntiniui, tik nusikaltėlių autori­tetui artimiems žmonėms.

Maliava buvo įprastas laiškas. Paprastai juos nusikal­tėliai siųsdavo iš kalėjimo, norėdami susisiekti su nusikaltėlių pasauliu laisvėje ir nepageidaudami, kad laiškus tikrintų kalėjimo sistemos darbuotojai. Tai būdavo trumpi, glausti nusikaltėlių laiškai, visuomet parašyti nusikaltėlių kalba. Nustatytą die­ną, kaliniai „leisdavo fejerverkus“. Apatinių kelnaičių gumą naudodami kaip laidynę, svaidyda­vo laiškus per kalėjimo tvorą, o vaikai juos surinkdavo. Ant kiekvieno laiško būdavo koduotas adresas – vienas žodis arba skaičius.

Tokius laiškus rašydavo beveik visi nusikaltėliai ir paskui naudodavosi kalėjimo „keliu“ – iš kameros į kamerą besidriekiančia susisiekimo sistema. Nak­tį nuo vieno iki kito lango nutiestomis virvėmis „siųsdavo arklius„, kitaip tariant, įvairius paketus, raštelius, laiškus ir taip toliau. Paskui visus laiškus surinkdavo kalinių, gyvenančių arčiausiai tvoros esančiuose blokuose, kurių langai nebūdavo užkalti storomis skardomis, o tik su įprastinėmis metalinėmis grotomis, komandos. Iš ten kaliniai, vadinami „raketininkais“, vieną po kito šaudydavo laiškus kitapus sie­nos. Nusikaltėlių bendruomenė jiems už tai mokėdavo, o jie kalėjime neturėdavo jokių kitų pareigų. Kiauras dienas tre­niruodavosi per sieną šaudydami skudurų, su kuriais plauna­mos grindys, skiautes.

Maliava buvo šaunama šitaip: padaromas „šovinys“ – ma­žas popierinis vamzdelis su ilga minkšta uodega. Paprastai uodega daroma iš popierinių servetėlių, kurių kalėjime gau­ti nepaprastai sunku. Viename gale vamzdelis sulenkiamas, kad susidarytų savotiškas kablys, juo vamzdelis tvirtinamas prie vieno gumos galo. Paskui, suspaudus galą pirštais, guma įtempiama. Tuo metu kitas žmogus padega iš minkšto po­pieriaus padarytą uodegą, ir, šiai užsidegus, vamzdelis iššau­namas.

Deganti uodega buvo reikalinga tam, kad pastebėtų ant žemės nukritusį laišką. Reikėdavo kuo skubiau pribėgti ir užgesinti ugnį, kad nesudegtų vamzdelis ir jame esantis svar­bus laiškas. Beveik visuomet rinkėjų būdavo apie dešimt, o per pusvalandį surinkdavo daugiau nei šimtą laiškų. Už šį darbą būdavo mokama.

Kiekviena nusikaltėlių grupuotė laiškus mėtydavo nusta­tytą dieną, vieną kartą per mėnesį. Buvo įprasta, kad net skir­tingoms bendruomenėms priklausantys nusikaltėliai vienas kitam padeda. Todėl, kartais, jeigu kuris nors nusikaltėlis tu­rėdavo labai skubų laišką, kartu su kitų nusikaltėlių laiškais atskriedavo ir kitų bendruomenių nusikaltėlių laiškų. Juos taip pat reikėdavo nunešti adresatui. Taisyklė buvo tokia: laišką nunešti turėdavo tas, kuris jį pakėlė nuo žemės.

Ši taisyklė buvo reikalinga tam, kad išvengti barnių tarpusavyje. Tokiais atvejais už tai nemokėdavo, tačiau paprastai būdavo atlyginama. Laiškus reikėjo nunešti į to rajono Sargo na­mus. Kuris nors jo pagalbininkas paimdavo juos ir padėdavo į seifą. Paskui ateidavo žmonės, pasakydavo šifruotą žodį arba skaičių, o Sargas, jeigu rasdavo laišką su tokiu kodu, atiduoda­vo jį adresatui. Už šią paslaugą niekas nemokėdavo, tai įeidavo į Sargo pareigas. Jeigu kas nors atsitikdavo, kuris nors laiškas dingdavo arba prie kalėjimo sienos nė vienas iš mūsų jo nepaimdavo nuo žemės, Sargas galėdavo būti griežtai nubaustas, netgi nužudytas.

Raspika, arba „parašas“, buvo ir kalėjime, ir laisvėje papli­tęs laiškas. Tai galėjo būti savotiškas įtakingo nusikaltėlio su­teiktas leidimas, užtikrinantis nusikaltėliui brolišką priėmimą ir gerą elgesį su juo tose vietose, kuriose šis neturi pažįstamų, pavyzdžiui, toli nuo jo regiono esančiame kalėjime arba mies­te, į kurį keliauja su reikalais. Parašas taip pat būdavo tatuiruojamas tiesiai ant odos.

Kitais kartais raspika buvo naudojama svarbiai informaci­jai platinti, pavyzdžiui, norint sušaukti didelį visų šiokios to­kios įtakos turinčių nusikaltėlių susitikimą arba siekiant atvi­rai ir be rizikos pranešti įsakymą, skirtą ne vienam žmogui. Kadangi kalba būdavo šifruota, net jeigu parašas ir patekdavo policininkams į rankas, nieko neatsitikdavo.

Tokie laiškai buvo papras­ti, visuomet neužklijuoti. Įtakingi nusikaltėliai laiškų niekada neužklijuoja. Ne tik todėl, kad jie šifruoti, bet ir ypač dėl to, kad laiško turinys niekada neturi kelti įtarimų. Paprastai laiš­kai būna demonstratyvaus pobūdžio, jais siekiama parodyti įstatymų galią ir paskleisti savotišką nusikaltėlių charizmą.

[S.A.150]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *