Norvegijos kalėjimai lietuvių netenkina

Norvegijos kalėjimai

Lietuviams, kalintiems Norvegijoje, norvegiška kalėjimo sistema atrodo supuvusi, o norvegai – rasistai, kuriems neverta dirbti. Tačiau, kokiomis sąlygomis Norvegijos sustiprinto režimo kalėjime gyvena emigrantai iš Lietuvos?

Atskiros kameros su televizoriais, kalbų kursai, baseinas, biblioteka su lietuviška literatūra, prezervatyvai pasimatymų kambariuose.

Jei sėdėti, tai sėdėti Norvegijoje. Tokia mintis kilo apsilankius netoli Norvegijos sostinės Oslo esančiame Ullersmo kalėjime, kuris labiau priminė ne kalėjimą, o griežto režimo sanatoriją. Tačiau čia sutiktiems lietuviams skalsesnė Pravieniškių duona – jie veržiasi į Lietuvą ir keiksnoja norvegus.

Ullersmo kalėjimo departamento vadovas Jan Arve Sunde pasakoja, kad šiuo metu čia bausmę atlieka arba teismo laukia 107 kaliniai. Daugiausia čia patenkama už narkotikų platinimą ir įvairius smurtinius nusikaltimus. Įkalinimo įstaigoje – net 46 tautybių atstovai. Lietuviai, kurių čia šiuo metu apie 15, kalėjime puikiai žinomi – pas vieną lietuvį neseniai kameroje rastas mobilusis telefonas. Daugiausia čia tautiečiai patekę už narkotikų platinimą.

Už tai Norvegijoje baudžiama labai griežtai – gresia įkalinimas iki 21 metų, vidutiniškai narkotikų prekeiviai kali 12 metų.

Nebesutalpindama visų nusikaltėlių, Norvegija prieš keletą metų sutarė su Lietuva dėl lietuvių perkėlimo kalėti į gimtąją šalį. Tačiau kalėti Lietuvoje sutinka ne visi – jie turi teisę atsisakyti. „Dauguma jų nenori grįžti namo“, – aiškino J. A. Sunde.

Dalis lietuvių kali Nyderlanduose. Jau trejus metus vietų savuose kalėjimuose pristigusi Norvegija kalėjimus nuomoja iš šios valstybės ir čia siunčia nusikaltėlius.

Per dieną vieno kalinio išlaikymas Norvegijai kainuoja 249 eurus. Užsieniečiai Norvegijos kalėjimuose sudaro 33-34 proc. kalinių, kai kuriuose kalėjimuose šis rodiklis siekia 60-65 proc. Praėjusiais metais kalėti į Lietuvą perkelta per 60 kalinių.

Kaip gyvena kaliniai Norvegijoje?

Kaliniai per dieną gauna 62 kronų išmoką – apie 6 eurus. Dalis už šiuos pinigus kalėjimo parduotuvėje įsigyja maisto, kiti perka cigarečių ar taupo ir sutaupytus pinigus siunčia šeimai. Norintys kalėjime gali dirbti – gaminti baldus ar kitus dirbinius. Už šį darbą mokama.

Kaliniai gali paskambinti šeimai, o 4 kartus per metus su artimaisiais bendrauti per „Skype“.

Kalinių paslaugoms – du gydytojai, stomatologas, psichologas. Visos šios paslaugos kaliniams nekainuoja. Tikintiesiems tarnauja du kunigai, karta per savaitę čia apsilanko imamas. Beje, šis apie 30 km nuo Oslo nutolęs kalėjimas – ne naujausias ir toli gražu ne geriausias Norvegijoje.

Užsukame į kalėjimo biblioteką. Čia populiariausios knygos apie nusikaltimus. „Geriausias darbas kalėjime“, – šypsojosi nuteistasis Tommy, keletą dienų per savaitę dirbantis bibliotekininku. Už darbą vakarais jis užsidirba papildomai.

„O ar yra lietuviškų knygų?“, – paklausiau. Bibliotekininkė tuoj pat nuvedė prie lietuviškos literatūros lentynos. Jose – keletas knygų apie nusikaltėlį Henriką Daktarą, knygos „Mirties kodas“, „Rusų mafija“, o kad kriminalų nebūtų per daug – Henriko Radausko poezija. Besidomintiems ekonomika – Stasio Jakeliūno „Krizės anatomija“, mėgstantiems istoriją – Arūno Gumuliausko „Lietuvos istorija“ ir dar daug kitų.

Biblioteka taip pat siūlo CD ir DVD – kamerose galima klausytis muzikos ir žiūrėti filmus.

Pro bibliotekos langą išvystu baseiną. Paaiškėja, kad jis irgi priklauso kaliniams, tik nešildomas ir naudojamas šiltuoju metų laiku.

Baseinas kalėjime

Sauną teko uždaryti

Kartą per savaitę kalinius gali aplankyti artimieji. Tam įrengti specialūs susitikimo kambariai, kalinių atžalos juose randa žaislų.

Susitikę su antromis pusėmis, kaliniai gali naudotis ir privačiais kambariais. Juose – odinė sofa, kriauklė, rankšluosčiai, ant durų stiklo užtraukęs užuolaidėlę, gauni visišką privatumą. Pajuokavome, kad sofa ankštoka, bet ant jos bent pasiglamžyti galima. Pasirodo, kalėjimo administracija leidžia ir daugiau – parūpina prezervatyvų, kurie padėti spintelėje po kriaukle.

Pagrindinė taisyklė – po savęs išsivalyti.

„Tai gal ir sauną turite?“, – juokdamasis paklausiau departamento vadovo. Neklydau. Tiesa, ji jau uždaryta. J. A. Sunde atviras – sauna nebeleidžiama naudotis po to, kai vietnamiečiai, verčiami ar savo iniciatyva, pradėjo teikti „ekstra paslaugas“ – masažus.

Kalinių patogumui – sporto salė, kurioje galima žaisti ir krepšinį, ir tinklinį. Šalia – kambarys su moderniais treniruokliais, mūsų šalyje įprastais geruose sporto klubuose, taip pat sunkumų kilnojimo patalpa.

Lietuviai mėgsta skųstis

Norintys nuotoliniu būdu studijuoja universitete. Tą darė ir vienas lietuvis, studijoms pasirinkęs lietuvišką universitetą.

Norintys gali lankyti kalėjimo mokyklą, joje siūloma mokytis anglų ir norvegų kalbų. „Kalėjime galima pradėti naują gyvenimą“, – įtikinėja J. A. Sunde.

Čia ir sutikau pirmą kalintį lietuvį Paulių (jo prašymu, vardas pakeistas). Iš norvegų kalbos pamokos išprašytas Paulius žurnalistams sakė jau 4 mėnesius kalėjime laukiantis teismo. Už narkotikų platinimą įkliuvusiam vyrui gresia 21 metai nelaisvės.

Metus mažametės dukros nematęs vyras skundėsi, kad su ja negali pakalbėti net per „Skype“: neleidžiama, nes jis dar nenuteistas. Paulius bijo, kad trejų su puse metukų dukra jį pamirš.

Lietuvis skundėsi su kitais kaliniais nerandantis bendros kalbos. Jis taip pat tvirtino kalėjime sutinkantis mažai lietuvių. Kaip ir kiti kaliniai, Paulius gyvena vienutėje, tačiau joje nėra tualeto – net naktį reikia prašyti prižiūrėtojo leidimo.

Tačiau visai neseniai Pauliui nusišypsojo sėkmė – jį kalėjime aplankė žmona. Sutuoktiniai pasinaudojo galimybe 6 val. praleisti privačiame kambarėlyje.

Privatus kambarys

Jo tvirtinimu, Oslo kalėjime, iš kurio perkeltas į Ullersmo, buvo geriau. „Noriu į Lietuvos kalėjimą, man ten būtų žymiai geriau“, – kalbėjo Povilas, Norvegijos kalėjime pasigendantis lietuviškai kalbančių draugų. Jo teigimu, kalėjime sąlygos geros, tačiau čia jis jaučiasi kaip ligoninėje.

Romą sutikome virtuvėje. Žurnalistų paklaustas, kokios kalėjimo sąlygos, jis ėmė emocingai aiškinti: „Bardakas, bardakas, belekas“. Kaliniams privalomą raudonos spalvos sportinę aprangą dėvintis 35 metų vyras sakė kalėjime nedirbantis.

„Aš norvegams nedirbsiu, per save neperlipsiu“, – tvirtino iš Kauno kilęs Romas, kuriam metus tekę ragauti ir Pravieniškių duonos. Romas nepamiršo pridurti, kad norvegai kitokio mentaliteto, mąsto kitaip nei lietuviai, jiems esą nesvetima ir kraujomaiša. Apie tai Romas sužinojęs kalėjime.

Dažytojo specialybę turintis vyras prisipažino į kalėjimą patekęs, kada pažeidė Užsieniečių įstatymą – po visam gyvenimui skirtos deportacijos vėl atvažiavo į Norvegiją. Už tai jis gavo metus kalėjimo.

„Kalėjimo sistema supuvusi, jie visi rasistai, greičiau į Lietuvą“, – kalbėjo kaunietis, kuriam kalėti teliko mėnuo. Pasak Romo, norvegai kalėjime diskriminuoja užsieniečius ir yra rasistai, tačiau čia pat jis pats piktinosi „juodukais“, kurie esą viena ranka valgo, kitą..

„Turi kraujais šlapintis, kad pas daktarą pakliūtum“, – skundėsi pašnekovas.

O ar kalėjime būna meilės istorijų? Romas neslėpė girdėjęs apie prižiūrėtojų moterų romanus su kaliniais. Tą patį vėliau kalbėjo nuteistasis iš Irako, tačiau kalinių kerams neva pasidavusi prižiūrėtoja esą jau atleista.

Skundžiasi, kad negali mokytis ir naudotis „Skype“

Romo likimas ištiko lietuvį Gintarą – po deportacijos jis vėl bandė laimę Norvegijoje. Gintaras iš Norvegijos buvo deportuotas už vagystę. Beje, jis, kaip ir Romas, aiškino apie deportaciją visam gyvenimui nežinoję. Kalėjimo atstovas vėliau patikino, kad tokia situacija neįmanoma – deportuojami asmenys gauna specialius dokumentus.

Giedrius siūlė netikėti kalėjimo atstovų pasakojimais – esą visi norintys negali mokytis, taip pat neleidžiama naudotis „Skype“. „Jie mano, kad čia geriau nei laisvėje, tačiau tai netiesa“, – kalbėjo Gintaras.

Kiti užsieniečiai kaliniai skundėsi, kad privačiais kambarėliais leidžiama naudotis toli gražu ne visiems.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *