Kasdienė kova su vidiniais demonais ir ego

Išsivadavimas iš narkotikų

Su Vladu (vardas pakeistas) kalbėjomės prabėgus mėnesiui nuo jo išėjimo į laisvę. „Dabar esu labai laimingas“, – paklaustas, kaip sekasi, tikino vyras. Tačiau pridūrė, kad šiam jausmui palaikyti reikia milžiniškų pastangų. Kiekvieną dieną, atviravo Vladas, tenka kovoti su savo demonais. Reikia priimti save tokį, koks esi – priklausomą, egoistą, ir kasdien kelti sau vis naują tikslą – dieną išgyventi švariai.

Šaknys slypi dar paauglystėje

Nelaisvėje Vladas praleido ne vienerius savo gyvenimo metus. Trisdešimties metų vyras už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, ir ne tik juos, baustas ne kartą. Ragavo ne tik Lietuvos, bet ir Čekijos nelaisvės skonio. Kartu sudėjus, paskaičiuoja jis, iššvaistė apie trečdalį, palyginti dar visai neilgo, savo gyvenimo. Dabar žvelgdamas atgal Vladas įžvelgia, kad tokio gyvenimo užuomazgos prasidėjo dar jaunystėje. Tuo metu buvo pati narkotikų mada, prisimena pašnekovas.

Su į narkotikų liūną įklimpusia kompanija Vladas susidėjo būdamas dar 17-os. „Vartoti tada buvo labai kieta ir madinga. Aš nuo vaikystės buvau bailys, o susidėti su tokiais, kurie kieti ir vyresni, man atrodė super“, – prisiminė pašnekovas.

„Pirmus pusę metų, – tęsė vyras, – aš tik platinau, nevartojau, nežinojau narkotikų skonio. Vėliau jau ir paragavau, bet užsikabinau irgi ne iš karto. Patiko iš pradžių, bet rimčiau viskas prasidėjo, kai grįžau metus atsėdėjęs Čekijoje.

Tada apėmė kažkokia neviltis. Nusiritau iki dugno per pusę metų ir narkotikai man atsidūrė pirmoje vietoje. Man nebuvo įdomūs nei draugai, nei tėvai, aš turėjau savo pasaulį. Man buvo gaila žmonių, kurie nevartoja. Keliasi anksti, eina į darbą, gyvena rutinoj.“

Toks gyvenimas truko neilgai, Vladą suėmė policija ir šį kartą pateko į Lietuvos kalėjimą. Paklaustas už ką, vyras įvardija kelis dalykus – tai ir vagystės, ir plėšimas, juk reikėjo atiduoti skolas, buvo prisidėjęs ir prie platinimo. Keleri metai už grotų, panašu, buvo per mažai, nusijuokia pats pašnekovas. Tada išėjęs į laisvę ilgai ja nesidžiaugė. Nepraėjus nė mėnesiui vyras vėl buvo pagautas už tą patį, narkotikų platinimą, ir pateko į pataisos namus. Čia ir prasidėjo lūžis, tiesa, perspėja Vladas, irgi ne iš karto.

Į reabilitaciją atvedė pyktis

Į reabilitacijos programą ir anoniminių narkomanų veiklą Vladas įsitraukė atlikdamas bausmę, tačiau apie tokio pobūdžio pagalbą žinojo ir anksčiau. Kiek anksčiau vyras buvo užmezgęs santykius su mergina, kuri bandė išsikapstyti iš narkotikų liūno. Nors ji, kaip sako pats pašnekovas, puikiai žinojo tai, ką dabar žino ir Vladas – vartojantis ir nevartojantis negali būti drauge.

Mergina kvietė Vladą kartu su ja nueiti į anoniminių narkomanų susitikimus, nors vyras buvo nusiteikęs skeptiškai, kartą nuėjo.

„Sėdi visi ratu, vienas atsistoja, pasako savo vardą, kiti ploja. Pagalvojau – visiškai nenormalūs. Aš atsistojau ir išėjau, galvojau – man su jais nepakeliui“, – kadaise buvusį požiūrį dėstė pašnekovas.

Reabilitacijai pataisos namuose Vladas ryžosi pats, tačiau, kaip prisimena, vedamas didelio pykčio ir nevilties.

„Aš sėdėdamas vienutėje galvojau, kaip mane tokį fainą paliko draugė, kaip taip galėjo būti. Prie nevilties ir pykčio ant savęs, ant viso pasaulio prisidėjo ir tai, kad mama, kuri visada palaikė, pranešė, jog daugiau nebeskambins. Nemoku apsakyti, kaip buvo pikta, bet iš to ir atsirado kažkokia vidinė motyvacija. Pasakiau sau, palaukit, aš išsikapstysiu ir parodysiu“, – kas pastūmėjo gydymui, atviravo vyras.

Vis dėlto, Vladas pripažino, kad kalėjime pasiryžti eiti į reabilitaciją, dar kitaip vadinamą „dramblynu“, yra visiškas „nelygis“. „Aišku, visi sakė, ką tu čia į tą „dramblyną“ vaikštai. Sakydavo, grįžk, ko tu ten eini. Būk bachūras“, – prisiminė pašnekovas. Vladui iš pradžių atsispirti buvo sunku, tačiau stiprėjo suvokimas, kad nenori būti tik bachūru kalėjime, nenori daugiau čia grįžti.

Pirmoji diena – ir palaima, ir sunkumas

Atlikdamas paskutiniąją bausmę Vladas laisvės nematė 2 metus 3 mėnesius. Tik išėjusio prie pataisos namų jo laukė mama ir globėjas. Pirmas dalykas, kurį padarė – nuvažiavo prie Markučių atodangos atsigerti kavos.

„Jausmas tikrai buvo nerealus. Negaliu apsakyti iš tikrųjų. Su tuo jausmu dar vis kas rytą atsikeliu“, – tikino pašnekovas.

Už tai, kad pirmasis mėnuo klostosi neblogai, Vladas tikino esantis dėkingas mamai, globėjui ir „Mano guru“ barui. Būtent į jį atsigėrusi kavos ir nuvyko trijulė.

„Jie pirmiausia mane atvežė į salotų barą „Mano guru“, kuris padeda integruotis į visuomenę tokiems kaip aš. Tuo metu programa jau nebuvo vykdoma, bet aš labai prašiau vadovės Redos, kad mane priimtų. Sakiau, kad aš nenoriu važiuoti į Visaginą, aš ten tikrai degraduosiu. Man reikia būti čia, juk čia mano globėjas ir mergina. Reda porą valandų pagalvojo ir priėmė sprendimą priimti mane į darbą, už tai esu tikrai labai dėkingas“, – atviravo pašnekovas.

Vis dėlto, pirmosios neigiamos emocijos, pasak Vlado, aplankė greičiau, nei tikėtasi. Mama norėjo duoti Vladui pinigų ir mobilųjį telefoną, kad pirmieji žingsniai būtų lengvesni. Tačiau globėjas griežtai liepė Vladui pasižadėti, kad iš mamos neims nė cento. Perspėjo, kad tik tada sulauks jo pagalbos.

„Jūs pagalvokit, nieko neturiu, nei telefono, nei nieko. O pas mane čia gi chebra, tuoj bus krūva reikalų. Globėjas liepė pasižadėti, kad iš mamos nieko neimsiu. Pagalvojau, „ot koks ožys“. Tikrai susinervinau. Kaip aš dabar gyvensiu? Bet kad ir nelabai norėdamas, sutikau“, – prisiminė pašnekovas.

Beje, po kelių dienų, pridūrė pašnekovas, globėjas pats atnešė tokį telefoną, kad galėtų su kuo nori susisiekti. Po to, emocijoms atslūgus, suprato, kad teisingai sakė – užsidirbs pats.

Dabar Vladas tikina, kad dirbti salotų bare „Mano guru“ jam patinka.

„Man dirbti čia patinka. Aš pradėjau nuo indų plovėjo darbo, vėliau perėjau prie virtuvės darbuotojo, pagalbininko. Pabandžiau ir prie baro dirbti, tai dabar, galima sakyti, visko po truputį. Aš manau, kad tai mano sritis. Man patinka ir padavėjo darbas, ir bendravimas su žmonėmis“, – pasakoja vyras ir priduria, kad džiaugiasi, jog jau atsiranda ir papildomų darbų, pavyzdžiui, padirbėti padavėju kokiame renginyje.

Pats sau – didžiausias priešas

Nors pirmosios dienos klojosi puikiai, Vladas prisipažino, kad vis dėlto didžiausias priešas ir kliūtis sau buvo jis pats.

„Mane kankino mintys, kad dabar, jei aš pavartosiu, niekas manęs nesustabdys, niekas nesužinos, juk niekas manęs dabar nekontroliuoja“, – ramybės nedavusias mintis prisiminė vyras.

Pašnekovas neslėpė, kad kova su savimi buvo nelengva, nors, regis, svarbiausią dalyką jis įsisavino jau būdamas pataisos namuose, lankydamas reabilitaciją.

„Reikia įsisąmoninti, kad turi šią ligą. Kartais tavo galva, tavo mintys taip smarkiai tave kvailina, kad sunku apsakyti. Kiekvieną dieną privalai kovoti su tokiais savo demonais. Ne kartą jau pastebėjau, kad kai kažkas vyksta ne pagal mano planą, pradeda kilti visokių juodžiausių minčių, nevaldomų emocijų. Prisigalvoju tada pačių įvairiausių nesąmonių. Bet mano išsigelbėjimas yra globėjas. Aš tada iš karto skambinu jam, pasikalbėjus man visada palengvėja, aš suprantu, kad turiu jo klausyti“, – kalbėjo Vladas.

Klausyti, pasak pašnekovo, nereiškia paklusti nurodymams ar įsakymams, tai labiau reiškia tiesiog pasikalbėti, nurimti, viską apsvarstyti.

„Aš, kaip ir daugelis tokių problemų turinčių žmonių, esu egoistas. Su tuo savo ego ir reikia kovoti. Su noru, kad viskas vyktų tik taip, kaip noriu aš. Be to, reikia pripažinti, kad toks esi, ir su savimi tokiu gyventi. Globėjai dažniausiai tai žino ir tikrai nenurodinėja, ką ir kaip daryti, nemoralizuoja.

Žino, kad tai – bloga strategija. Jei taip mano globėjas elgtųsi, tikrai nepriklausyčiau šitai bendruomenei. Aš nekenčiu, kai man nurodinėja. O globėjas visada primena, kad galiu rinktis, kaip gyventi, kad visada turiu pasirinkimą – taip arba kitaip. Kai apgalvoji, nusiramini šiek tiek, tada tos emocijos atslūgsta“, – kaip tvarkosi su neigiamomis mintimis, pasakojo Vladas.

Vyras atviravo, kad taip pat nuolat vaikšto ir į anoniminių narkomanų susitikimus ir kiekvieną dieną pildo dienoraštį.

„Tai užtrunka kokį pusvalandį. Rašau, kas man šiandien nutiko gero, kas nepatiko, kas mane suerzino. Analizuoju, su kokiomis situacijomis nesusitvarkiau, kur pratrūkau. Tada stengiuosi sau nemeluodamas atsakyti, kodėl taip įvyko. Pagalvoju, kaip galėčiau tą problemą išspręsti, vienus ar kitus žmones tiesiog apeiti, tokiomis ar kitomis temomis nesivelti į diskusiją. Kitą kartą stengiuosi taip ir daryti, tai padeda“, – tikino Vladas.

Svarbiausia, vyro teigimu, kad anoniminių narkomanų susitikimuose niekada nesakoma – nevartok.

„Visada akcentuojama tai, kad tu turi pasirinkimą. Jei nori, gali eiti ir vartoti, bet pasekmės bus aiškios. Kai vartoji, tu turi tik vieną pasirinkimą – vartoti ir toliau vartoti, galvoti tik apie tai. Bet programa primena, kad turi ir kitą pasirinkimą – nevartoti, ir jis tau atveria daugybę kitų pasirinkimų. Aš galiu eiti į darbą, nuvykti pas merginą, nueiti pasportuoti, nuvažiuoti į Pravieniškes ir padėti kitiems, dalyvauti renginyje su maltiečiais ir t.t. Galima sakyti, vartoti kitus dalykus – santykius, darbą, sportą, kavą“, – kalbėjo pašnekovas.

Tik dėl savęs

Atsakyti į klausimą, kas labiau padeda atsikvošėti ir pradėti kilti – nepaliaujamas palaikymas ar vienatvė, Vladas atsakyti negalėjo. Gal kiekvienam skirtingai, svarstė jis. Tačiau viena, ką suprato, Vladas galėjo atskleisti.

„Iš tikrųjų, nė vienas narkomanas, mano nuomone, nebaigs vartoti dėl ko nors kito. Tai gali būti tik laikina motyvacija, iš tikrųjų tai daroma tik dėl savęs“, – neabejojo vyras.

Vladas aiškino, kad pirmiausia žmogus turi pripažinti, kad yra priklausomas žmogus.

„Manęs dažnai klausia, kam tu eini į grupės susitikimus vis dar. Kad pasveiktum? Aš sakau ne, kad šiandien išlikčiau švarus. Programa keičia mano vidinį pasaulį. Turiu pripažinti ne tik tai, kad esu priklausomas, kad tai mano liga visam gyvenimui. Programa padeda pažinti save, priimti save tokį, koks esi, suprasti ir gyventi su tokiu savimi“, – kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas, ar gailisi ko nors, ką yra padaręs, Vladas sako, kad ne. „Matyt, taip turėjo būti. Kažkam reikėjo, kad atsirastų būtent toks Vladas. Keistas, su savo priklausomybe, su visomis šiomis nesąmonėmis. Kažkam reikėjo ir kad susiprastų, bandytų kabintis“, – mintis dėstė vyras.

Svarbiausia, pasak Vlado, suprasti, kad kiekvieno tokio žmogaus problema ne narkotikai ar alkoholis, o jo galva, sąmonė, kuri visa tai ir padaro. Tokiam žmogui priklausomybė gali atsirasti nuo visko, reikia tvarkytis su savimi.

Nors, kaip sako Vladas, pats dar nėra visiškai pasveikęs, bet jo tikslas – savo patirtimi dalintis su naujai atėjusiais žmonėmis. Dabar vyras ne tik lanko, bet ir pats veda grupių užsiėmimus. Pagalba kitiems, norintiems išbristi iš šito liūno, pasak vyro, – vienas iš jo dabartinių tikslų.

Paklaustas, ar tiki, kad į kalėjimą grįžti daugiau nebereiks ir kad dabar jau gyvenimas susitvarkė, Vladas atviravo, kad tiki, tačiau pabrėžė, kad apie tolimą ateitį geriau negalvoti.

„Aišku, tikiu, kad viskas bus gerai. Norėčiau ir savo buto, ir šeimos. Bet geriau apie tai negalvoti, kiekvieną dieną išsikelti tikslą tiesiog švariai gyventi šiandien. Gali būti visko, gal po pusės metų vėl atsidursiu pataisos namuose, gal vėl vartosiu. Nežinau. Bet kol keliu sau tikslą kasdienį, atsikeliu ryte ir pasiryžtu šiandien išbūti švariai, tol viskas gerai“, – tikino pašnekovas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *