Monstras iš pajūrio: Sigitas Gaidjurgis

Sigitas Gaidjurgis

Klaipėdos monstru pramintas vyras masiškai žudė ne tik priešus, bet ir saviškius ar atsitiktinius žmones. Mafijos rinktinės, vienijusios Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių banditus, lyderį teismas pripažino kaltu dėl 17 tyčinių nužudymų bei sprogdinimų.

Pasakos užliūliavo ir žurnalistus

Beveik lygiai prieš 14 metų tuometinis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka staiga sulaukė netikėto vizito. Pas jį savo noru apsilankė Vakarų Lietuvos mafijos krikštatėvis Sigitas Gaidjurgis.

Daugiau nei keturias valandas trukusiame pokalbyje vienas žiauriausių visų laikų Lietuvos banditų ilgai ir atrodytų nuoširdžiai įtikinėjo prokurorus, kad daugiau nei dešimt metų sklandantys gandai apie žvėriškus jo vadovaujamos gaujos nusikaltimus tėra konkurentų ir žurnalistų šmeižtas.

„Galiu pasakyt, kad čia melas yra didžiausias, nu. Jokiai nusikalstamai grupuotei aš nevadovauju, žiūriu kaip išgyventi, auginu penkis vaikus, neturiu nieko bendro su jokiom grupuotėm ir jokiais nusikaltimais, – tokiais žodžiais savo pokalbį su prokurorais tą kartą pradėjo Sigitas Gaidjurgis. – Aš neskaitau, kad turėjau grupuotę. Jeigu aš turėjau vieną, antrą, trečią, ketvirtą draugą, su kuriais bendraudavau, išgerdavau, bet aš nevykdžiau nusikaltimų … Tai ką, aš negaliu draugauti? Jeigu aš Klaipėdoje gimiau, užaugau, sportuoti ten ateidavau kartu su tam tikrais žmonėmis. Čia nėra nieko baudžiamo. Jeigu vykdai nusikaltimus – kitas reikalas. Už tai gresia baudžiama atsakomybė”.

Lietuvos Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis tvirtina, kad ryškiausia pajūrio regiono mafijos figūra Sigitas Gaidjurgis – labai įdomi asmenybė.

„Prisimenant, kiek ir kokių jis ėmėsi veiksmų, pavyzdžiui, norėdamas parodyti, kad jis nėra nusikaltėlis, kad jis yra verslininkas, kad jis yra tikrai teigiamas žmogus su teigiamu įvaizdžiu, su nuoširdžiu veidu ir pan. Prisiminus ir tuos atvejus, kiek buvo rašyta ir spaudoje, kur jis kalbėjo, kaip čia jį kažkas šmeižia, kaip čia nori iš jo padaryt nusikaltėlį, ir kaip jis bendraudavo su žiniasklaidos atstovais, koks yra nuoširdus bendravimas. Savo tariamu nuoširdumu buvo aplinkinius papirkęs, todėl net paskui, kai jau mes įrodėme tas visas nusikalstamas veikas, jie negalėjo patikėti: Sigitas ne toks, jis kažkokio sąmokslo auka”, – prisiminė A. Matonis.

Dviveidis banditas

„Aš nedariau jokių nusikaltimų. Neturėjau jokios grupuotės ir nevadovavau. Aš vadovavau savo šeimai ir savo žmonai, – per apklausą prokurorų kabinete šnekėjo Sigitas Gaidjurgis. – Kaip gali pas mane būti grupuotė – vieną draugą nužudė, antrą – nužudė, trečia į mane patį kėsinosi. Iš mano nelaimių padarė mane grupuotės vadeiva, centru”.

Kas jis – dvideidis Klaipėdos monstras? Kokia buvo jo vaikystė ir jaunystė? Kodėl S. Gaidjurgio gauja galėjo nevaržomai siautėti daugiau nei dešimtmetį? Kas „Gaidjurginius“ sieja su kitomis Lietuvos gaujomis?

S. Gaidjurgio motina paliko šeimą, kai būsimasis nusikaltėlių autoritetas dar tebuvo mažas berniukas. Sigitą užaugino tėvas ir pamotė. Paauglystėje jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, nepasižymėjo vėliau legendiniu tapusiu įtarumu ir žiaurumu. Tačiau pirmąją vagystę įvykdė būdamas šešiolikos.

Savo pirmojo teismo metu Sigitas Gaidjurgis prisipažino kaltu, neslėpė, kad jis buvo pagrindinis nusikaltimo sumanytojas ir vykdytojas. Apiplėšę parduotuvę Sovietske, bendrininkai Giruliuose išlaužę duris dar pavogė įvairių menkaverčių daiktų. Bėgant metams sunkėjo ir gaujos nusikaltimai.

1993-iųjų birželį pačiame Klaipėdos centre buvo susprogdintas Viktoras Varnas, pravarde Čianga. Buvęs Afganistano karo dalyvis kelerius metus tarnavo sovietų armijos specialiosios paskirties desantininkų dalinyje. Čianga buvo įvaldęs kovos menus, puikiai šaudė. Atlikęs tarnybą kariuomenėje, Čianga grįžo į Klaipėdą, kurioje vertėsi atsitiktiniais darbais. Tačiau žlungant Sovietų Sąjungai, jis vienas pirmųjų mieste ėmė „išmušinėti“ skolas iš tuometinių verslininkų.

„Čianga grįžęs iš Afganistano nenorėjo paklust vietiniams, – prisimena knygą apie S. Gaidjurgio nusikaltimų kelią parašęs ilgametis kriminalinių temų žurnalistas Vytautas Žutautas. – Jis buvo tvirto charakterio vyras, praėjęs karinę mokyklą ir Gaidjurgis jį yra kvietęs į vadinamas banditų „schodkes” ir, atrodo, vieną kartą Čianga yra peršovęs kažkurį iš jų. Todėl paskui kažkas jam kerštaudamas susprogdino jo automobilį pačiame Klaipėdos centre. Bet ta byla nėra įrodyta, jinai tamsi. Nors visi jautė, kad turbūt Gaidjurgis susprogdino, bet viskas iki galo ir nebuvo išaiškinta”.

Šaltiniai policijoje prasitarė, kad tuomet Šiaulių banditų globojamas Čianga buvo aktyvus policijos informatorius. Jis buvo suteikęs nemažai vertingų žvalgybinių duomenų apie S. Gaidjurgio ir kitų grupuočių veiklą. Neabejojama, kad pats Sigitas Gaidjurgis buvo apie tai neblogai informuotas iš jam nuolat informaciją teikusių pareigūnų. Ir nors gaujos vadeiva visada viešai skelbė, kad niekad nieko neskundė policijai, atėjęs į Generalinę prokuratūrą prisipažino, kad ir pats dabar elgiasi kaip „ožys”.
„Aš kovoju su policija ir su tais „ožiais” prakeiktais, kurie žudė, reketavo ir jų rankomis buvo kraujas pralietas žmonių nekaltų. Todėl su „ožiais” reikia „ožiškai”, ir aš kaip „ožys”„ožiškai” ir elgiuosi”, – per apklausą prokuratūroje yra sakęs Sigitas Gaidjurgis.

Gaidjurgis buvusiam prokurorui A. Kliunkai ilgai aiškino, kaip konkuruojančios gaujos ir jų lyderiai yra susiję su korumpuotais pareigūnais. Tik jis pats, žinoma, tyras kaip kūdikio ašara. Doras, sąžiningas verslininkas, niekada nelaužęs įstatymo.

„Ir Panevėžio Tulpiniai, ir kauniečiai, ir klaipėdiečiai – visi žino, kad visi turėjo savo„stogus” tuometinėje policijoje. Bet nė apie vieną „stogą” nežinome. Nė vienas nenuteistas, ir jau nebus nuteistas – dabar jau senatis, viskas. Kažkas iš policijos juos dengė, pasakydavo kur bus atliekamos kratos, kada ir kur darys reidą, bet to niekas nesiėmė aiškintis. Matyt, buvo gal nenaudinga”, – svarsto S. Gaidjurgio kriminalinę biografiją išnarstęs žurnalistas V. Žutautas.

Į banką bandė prakišti savą žmogų

Sigitas Gaidjurgis tuo metu kontroliavo tarptautinę Mukrano perkėlą. Jam buvo mokama už krovinių apsaugą uosto teritorijoje, už vilkiko praleidimą be eilės, gaidjurginiai dalyvavo ir kontrabandos versle. Grupuotė netgi bandė infiltruoti savo žmones į komercinius bankus – manoma, tam, kad paskui galėtų reketuoti iš banko kreditus gavusius verslininkus.

„S. Gaidjurgio grupuotė mėgino įdarbinti į vieną šalies komercinį banką savo finansininką. Kuris tvarkė jų finansus. Nusikalstamas pasaulis siekė valdyti informaciją. Ir turėt ją tam, kad gaut iš to naudos”, – šiandien atvirai pripažįsta buvęs Vidaus reikalų ministras, vienas pirmųjų dar sovietiniais metais, aktyviausių kovotojų su banditų gaujomis Marijonas Misiukonis.

Sukaupęs pradinį kapitalą Sigitas Gaidjurgis nėrė į auksines galimybes pasiūliusią privatizacijos bangą. Kaip ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Klaipėdoje tikruosius, pogrindinius aukcionus kontroliavo nusikaltėliai. Tačiau prokurorams Sigitas Gaidjurgis stengėsi sudaryti nerūpestingo plevėsos įspūdį.

„Man tie pinigai būdavo reikalingi tik mašiną nusipirkt, butą, žmonelę išlaikyti, kitą žmonelę gal įsigyti, dar vieną vaikiuką pasidaryti. Vat tam pinigai buvo reikalingi, – tikino Sigitas Gaidjurgis. – Paprastai kiek gaunu, tiek išleidžiu. Pas mane pinigai labai sunkiai laikosi”.

Susijęs su garsiausiais sprogdinimais

Po pirmųjų kelių teistumų už vagystes ankstyvoje jaunystėje, Sigitas Gaidjurgis net 12 metų sugebėjo išvengti akistatos su teisėsaugininkais. Galų gale jis buvo suimtas pas jį radus šaltąjį ginklą bendrame banditų, pasieniečių ir muitinės pareigūnų vakarėlyje.

Iš tiesų peilis kišenėje tebuvo smulkmena palyginus su tikrąja S. Gaidjurgio veikla. Visame pasaulyje uostai yra aršios nusikalstamų grupuočių kovos arena. Ne išimtis ir Klaipėda. Konkurencinje kovoje Sigitas Gaidjurgis buvo negailestingas. Mirties nuosprendžiui galėjo užtekti netyčia ištartos frazės ar kreivo žvilgsnio.

„Man teko keletą kartų su juo bendrauti asmeniškai, – dėstė Andžejus Roginskis, Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas. – Jeigu palyginti su verslo organizacija, tai yra geras menedžeris, pasiryžęs greitai priimti atitinkamus, aštrius ir tinkamus sprendimus. Apie jį tą patį galiu pasakyti – žmogumi mes jo pavadinti negalime, asmenybė labai paranojiška, ko gero galiu pasakyt tiek, kad kiti nusikalstamo pasaulio atstovai ir lyderiai bendraudami su juo turėjo jausti nerimą. Bet koks elgesys ar žvilgsnis galėjo sukelti vienokias ar kitokias pasekmes. Kai kada jam galėdavo susirodyti, žaibiškai buvo reaguojama mąstant, kad tai gali būti vienokia ar kitokia grėsmė jam pačiam”.

Nenuostabu, kad žūtbūtinėje nusikaltėlių kovoje Sigitas Gaidjurgis sulaukė keleto pasikėsinimų į savo gyvybę. Tačiau likimas jam buvo palankus – jo nė karto net neįdrėskė.

„Į mane kėsinosi, sprogdino 1995 metais, prie pat mano namo. Mane patį sprogdino, o ne ką nors kitą, – atvirai prokurorams kalbėjo Sigitas Gaidjurgis. – Priekulėje, kai aš važiavau namo, buvo padėta mina. Man iš dešinės pusės sprogo. Po šio išpuolio visa mašina buvo dervuota ir išvarpyta skeveldromis. Paskui, kiek žinau, užpuolikai sėdėjo krūmuose, laukė”.

Daugiau nei dešimtmetį nejudinamas teisėsaugos, vieną po kito sėkmingai žudydamas konkurentus, gaujos vadeiva pasikėlė į puikybę. S. Gaidjurgiui Klaipėdoje pasidarė ankšta. Jo planuose buvo visos Lietuvos kontrolė. Per šalį nusirito sprogimų banga.

„Jam nepatiko, kad Palangoje marširuodavo kauniečiai, šiauliečiai, todėl jis davė komandą susprogdinti Vidaus reikalų ministerijos sanatoriją. Kai susprodgino sanatoriją, tai jau buvo prestižas policijai išsiaiškinti, todėl visa policija sulėkė į Palangą ir po to kurortą skubiai paliko visi kauniečiai, šiauliečiai, – pasakoja V. Žutautas. – Po to, norėdamas supjudyti Daktarus su policija,Sigitas Gaidjurgis susprogdino Kauno Dainavos policijos komisariatą. Dar prieš tai susprogdino Šiaulių policijos komisariatą. Ir visur taip elgdavosi, kad įkastų to miesto nusikaltėliams, kad šiuos pradėtų sekioti vietos pareigūnai. Tada niekas net nepagalvojo, kad čia Gaidjurgio darbas”.

„Jis puoselėjo didelius planus, kaip jis valdys Lietuvą, dėl to ir organizavo įvairius sprogdinimus, – tvirtino A. Matonis. – Neatsitiktinai pas save sodyboje buvo pasistatęs atskirą namą, kaip viešbutį. Jis tikėjosi, kad čia suvažiuos nusikaltėliai iš visos buvusios Sovietų Sąjungos. Jo bičiuliai, kentai, su kuriais jisai tikėjosi švęsti šventes. Šiame objekte visi kambariai buvo įrengti tuo laiku puikiausiai. Aš pats jame lankiausi. Ten buvo sumontuota moderni televizijos įranga, buitinė technika”.

Naktimis perkasdavo lavonus

Sigitas Gaidjurgis garsėjo tiesiog paranojišku įtarumu. Turbūt jokia kita Lietuvos gauja nėra perlaidojusi tiek savo aukų, kaip „Gaidjurginiai“. Kartais gaujos vadeiva tą darydavo vienas, kai kada aukos palaikai būdavo perlaidojami keletą kartų.

„Kas liesdavo slepiamas aukas ir jų kapavietes, jis tikrai nepasitikėjo niekuo. Su vienais jas nužudydavo ir užkasdavo vienoje vietoje. Paskui su kitais per slėpdavo į kitą vietą, arba netgi ir pats vienas. Yra atvejų, kad mes neradome jau ir pirmoje, ir antroje vietoje tų lavonų, reiškia, per kasinėjimų būdavo net ne po vieną kartą ir tie lavonai jau būdavo ne vakarykščiai, o ir pusės metų, ir ilgesnio pabuvimo. Reikia suvokti, kokio lygmens žvėriškumas turėjo būti, kad jie knaisiodavosi lavonuose, juos perveždavo iš vienos į kitą vietą. Yra duomenų, kad ant kapaviečių jie pilstydavo įvairius chemikalus ir tepalus, kad žvėrys neatkastų ir kad būtų tinkamai užmaskuotos tos vietos. Jie siekė, kad niekada tie dalykai neišlįstų į viršų”, – kalbėjo S. Gaidjurgio nusikaltimus atskleidusiems kriminalistams vadovavęs A. Matonis.

„S. Gaidjurgio išskirtinis bruožas tai, kad jis buvo vienintelis iš nusikaltėlių, kurie perkasdavo lavonus. Jei kažkurią dieną nušauna kurį iš savo patikėtinių, netrukus jį paslepia Šadeikis (Renatas, – buvęs S. Gaidjurgio bendražygis, vėliau nutaręs bendradarbiauti su teisėsauga) ar kiti, o jis naktį palaukia ir važiuoja į kitą vietą. Užtat iki šiol nesurasti jo visi lavonai, – pasakoja V. Žutautas. – Klaipėdoje tais laikais buvo dingę apie šimtas žmonių. Jam įrodyta tik 16 žmogžudysčių. O juk buvę ir verslininkų grobimų, ir viso kito, bet dar yra likusių tamsių nusikaltimų”.

Išdavė artimiausi bendražygiai

S. Gaidjurgio perlaidojimų taktika pasiteisino. Manoma, kad jo vadovaujama gauja nužudė mažiausiai dvigubai daugiau žmonių, nei buvo įrodyta teisme. Tačiau galiausiai begalinis S. Gaidjurgio įtarumas ir baimė būti demaskuotam jam ir pakišo koją. Gaujos žlugimas buvo nulemtas tuomet, kai Sigitas Gaidjurgis pradėjo žudyti savus. Iš pradžių jis tam pasitelkė pagalbą iš šalies.

Neišvengiamai turėjo ateiti diena, kai kas nors iš gangsterių, nujausdamas kad kitas į kapo duobę gulsis jis pats, palūš, ir pradės pareigūnams duoti parodymus. Galiausiai taip ir atsitiko.

„Gaujos žlugimo pradžia buvo, kai S. Gaidjurgį išdavė Virginijus Baltušis (buvęs Panevėžio Tulpinių lyderis, kuris dėl masinių nužudymų taip pat nuteistas kelis kartus iki gyvos galvos), jis tuo metu buvo pradėjęs duot parodymus. Paskui teisme jis visko atsisakė. Bet tuo metu Skačkauskas (Dainius, – buvęs Tulpinių veikėjas, sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga) išdavė V. Baltušį. Šis bešnekėdamas apie Bendzelausko nužudymą – jį prie jūros „užvertė” – pasakė, kad tą nužudymą jiems užsakė Gaidjurgis. Ir tada buvo nuspręsta Gaidjurgį suimti. Kai paėmė Gaidjurgį, paėmė ir R. Šadeikį, dar vieną kažkurį ir tada Šadeikis pradėjo viską smulkiai pasakoti. Galiausiai pagal jo parodymus Sigitas Gaidjurgis ir buvo pasodintas. Žodžiu, tas įtarumas ne be pagrindo buvo. Visi susodinti buvo dėl to, kad išdavinėjo savi”.

S. Gaidjurgis

Visai kitoks žmogus mylimosios akys

Sigitas Gaidjurgis buvo suimtas 2002 m. rudenį. Kai jis lankėsi Generalinėje prokuratūroje, iki jo kriminalinės karjeros pabaigos dar buvo likę du metai. Gaidjurgis, žiūrėdamas prokurorams tiesiai į akis, sugebėjo ne tik įžūliai meluoti, bet dar ir postringauti apie dorumą, likimą ir sąžinę.

Žurnalistė Daiva Norkienė yra parašiusi ne vieną straipsnį apie šeimynį banditų gyvenimą, jų buitį ir aplinką. S. Gaidjurgio būstas jai pasirodė panašus į gerai saugomą tvirtovę.

„Juokaju, bet kai atvažiavome, man pasirodė, kad tai fortas. Na, kaip kitaip pavadinsi, jeigu trijų metrų aklina mūrinė tvora. Kintuose, kur aplinkui laukai. Nei vieno krūmelio – nieko nėra. Ta prasme jeigu kas nors norėtų prislinkti nepastebėtas tuo metu prie S. Gaidjurgio – ar tai būtų teisėsauga, ar kažkokie tai jo tuometiniai ne draugai iš nusikalstamo pasaulio – vargu ar tai būtų buvę įmanoma”, – prisiminė klaipėdiečio valdose besilankiusi žurnalistė.

D. Norkienė pastebėjo vieną dėsningumą. Dažniausiai nusikaltėlis namie ir gaujoje – tai du skirtingi žmonės. Toks buvo ir Sigitas Gaidjurgis.

„Jo mylimoji negalėjo patikėti tuo, kad jis buvo kaltinamas žmogžudystėmis. Sako: „Keista, aš jį matau kitokį“. Ji pasakojusi, kad Sigis surasdavo kažkur sužeistą stirniuką – ir iškart tempdavo namo. Jis sakydavo: pažiūrėkite, kiek pas mus šunų. Kieme lakstė gal dešimt Kaukazo aviganių, kurie turėjo aiškią paskirtį, lakstė kaip kiemsargiai. Nesuprasi, kodėl tiek daug, o pasirodo todėl, kad kaime kas nors juos išmesdavo, o jie priglausdavo. Štai toks Sigitas Gaidjurgis buvo žmonos ir vaikų akyse, – prisiminė D. Norkienė. – Anot sugyventinės Rasos, jis buvo gailestingas ir aplinkiniams gyventojams. Ne kartą kokią nors močiutę pienininkę, tarkime, pėsčia žingsniuojančią su bidonais jis sustojęs paimdavo į savo automobilį ir kur reikia nuveždavo. Bendraudama ir su kitų nusikaltėlių antrosiomis pusėmis pastebėjau, kad jos juos namie matydavo kitokius. Tai iš tikrųjų didžiulis tokių dviprasmiškų asmenybių neatitikimas. Atrodo, kad jos tarsi skilusios – jo viena dalis yra jautrus žmogus, bet kita dalis, tai mes dabar jau patys matome…”

Galutinis taškas S. Gaidjurgio, kaip nusikaltėlio, istorijoje buvo padėtas 2002 metais. Suimtas jis buvo paprastai – iškvietus į apklausą Policijos departamente. Kažkodėl pareigūnai nesulaikė jo vietoje, o leido išeiti ir netgi išvažiuoti iš Vilniaus. „Aro” vyrai S. Gaidjurgį pasivijo prie Gariūnų turgaus, ten išlaipino iš brangaus visureigio, uždėjo antrankius ir iškart nuvežė į areštinę.

Šis suėmimas užbaigė Sigito Gaidjurgio ir jo vadovaujamos budelių armijos siautėjimo epochą. Nuo tos dienos „Gaidjurginių“ lyderis dienas leidžia Lukiškių kalėjime. Surinkus nenuginčijamus įrodymus S. Gaidjurgis buvo nuteistas aukščiausia bausme – įkalinimu iki gyvos galvos. Net šešis kartus iki gyvos galvos.

Vienas komentaras apie “Monstras iš pajūrio: Sigitas Gaidjurgis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *