Lukiškių kalėjimas: ar nuteistieji turi šansų pasikeisti?

Kalinys

Geležinės durys su mažais langeliais. Aidintis kaukšinčių batų ir pavienių replikų garsas. Šaltos sienos, ant kurių – keli mėgėjiški plakatai su raginimais taupyti elektrą (nes už ją reiks susimokėti) ar nevartoti narkotikų. Ir keistas jausmas, kad nežinai, kaip čia tinkamai elgtis. Tokius įspūdžius patiria dažnas lankytojas, čia atvykęs pirmą kartą. Tai – Vilniaus Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus patalpos, pilnos kamerų, skirtų nuteistiesiems.

Jų „kambariai“, dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapę viso likusio gyvenimo namais, anaiptol nėra pritaikyti gyventi ilgam laikui. Du žingsniai į plotį, penki į ilgį – taip ir užsibaigia tavo nelemtų namų ribos. Dar pasisekė (jeigu pasisekė), kad čia kameroje gyveni vienas. O jei ir taip – privataus gyvenimo nedaug. Nesvarbu, ką darai, bet kada pas tave gali ateiti kalėjimo prižiūrėtojas, net jei naudojiesi parūdijusiu tualetu, esančiu toje pačioje kameroje. Gyvenimo sąlygos – ne karališkos. Žinoma, kai kurie nuteistieji išgali nusipirkti televizorius, kompiuterius, gražiau apsirengti. Tačiau ar tai ką keičia?

Reikia lygiavertiško santykio ugdymo programos

Šešerius metus Lukiškių kalėjime dirbanti psichologė Agnė Grušauskaitė sako, kad uždara erdvė, fizinis ir socialinis atribojimas neišvengiamai daro žalingą poveikį žmogaus psichikai. Anot specialistės, tokioje uždaroje erdvėje kaip kalėjimas labai svarbus poveikio kaliniui faktorius yra santykiai tarp kalinių, taip pat ir darbuotojų. Esą būtent tas santykis labiausiai ir nulemia, ar žmogus atgaus socialinius įgūdžius ir ar pavyks sumažinti smurto problemą.

Pozityvaus santykio su kaliniu reikšmę akcentuoja tarptautiniai teisės aktai, tačiau Lietuvoje akcentai yra dedami kitur. Kalbant apie kalėjimo reformas labiau susitelkiama ties statybų klausimais. Šiuo metu ruošiamasi Lukiškių kalėjimą iškeldinti iš miesto centro. „Šis amžiaus senumo carinės Rusijos laikų pastatas yra vertingas praėjusio šimtmečio architektūrinis palikimas. Tačiau tikrai galima sakyti, kad ir darbo su kaliniu metodai taip pat yra to paveldo dalis. Vyraujantys darbo principai įstaigoje yra kontrolė, bausmės, izoliacija, o lygiavertiško santykio ugdymo programos įstaigoje dar tik skinasi kelią. Sutinku, kad represiniai metodai taip pat yra reikalingi, tačiau jie neturi dominuoti,“ – įsitikinusi psichologė.

Anot jos, kalėjimo aplinka žmogų gniuždo ir tai tikrai ne visada yra akivaizdu ir matoma plika akimi. A. Grušauskaitė tikina, kad statymais numatyti bausmių vykdymo sistemos tikslai bei darbo metodai nėra smurtas ir žmonių žlugdymas, o „resocializacija“, „pataisa“, „socialinė reabilitacija“, „psichoterapija“. „Taigi kalėjime žmonės turėtų keistis į gera! Jei taip nėra, vadinasi, kalėjimas neatlieka savo funkcijų“, – teigia psichologė. Tačiau, specialistės pastebėjimu, Lietuvos bausmių vykdymo sistema dar neturi aiškios ir profesionalios strategijos, ką „daryti“ su nuteistaisiais įstaigoje. Dėl to kyla labai daug sumaišties ir nesusipratimų tiek tarp nuteistųjų ir personalo, tiek tarp paties personalo, galiausiai tarp visuomenės ir nuteistųjų.

Svarbu ne tik bausti, bet ir keisti

Psichologė priduria, kad santykio su kaliniu problema egzistuoja ne tik institucijų bet ir valstybės politikos lygmenyje – šioje srityje dar labai trūksta sąmoningumo ir profesionalumo, tačiau smurto problemą būtina spręsti. „Juk Lietuva Europoje pasižymi dideliais smurtinės kultūros rodikliais: dideliu nuteistųjų skaičiumi, ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis, dideliu smurtiniu nusikaltimų skaičiumi, savižudiško elgesio mastais. Kai tenka kalbėti apie kalinius visuomenėje, dažnai kyla pasipriešinimo banga, pyktis ir agresija. Tai natūrali pirminė emocinė reakcija. Tačiau sprendžiant problemas negalime remtis emocijomis, turime įsigilinti ir rasti efektyvius nusikalstamumo sprendimo būdus“, – sako A. Grušauskaitė. Jos manymu, aplinka kalėjime turėtų tapti tam tikra mokykla, kuri padėtų kaliniui išmokti gyventi su kitais, nebekeliant grėsmės nei sau, nei kitiems. Psichologė sako nekalbanti apie sanatoriją, o apie būtinybę rasti aiškias, nuoseklias ir profesionalias darbo priemones, sprendžiant smurto problemą.

Tokia idėja – ne tik bausti, bet ir keisti – nėra nauja. Kalėjimų departamento direktorius Artūras Norkevičius primena elementarius įstatymus, į kuriuos tik tereikia atsižvelgti: „Lietuvos bausmių vykdymo įstatyme, įvardijant jo paskirtį, sakoma – siekiama nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Įstatymų leidėjas nukreipia ne tik į bausmės vykdymą, bet į bausmės vykdymą tokiomis sąlygomis, kad asmuo nebedarytų nusikaltimų vėliau, kad turėtų pakankamas vidines suformuotas vertybines nuostatas, padėsiančias jam atsispirti įvairioms destruktyvioms arba negatyvioms situacijoms“, – teigia A. Norkevičius.

Pasak jo, vienas svarbiausių kalėjimo tikslų – pakeisti, formuoti nuteistojo ar suimtojo asmens mąstyseną, socialiai priimtiną vertybinę sistemą, atskiras nuostatas, nukreipti jį teisėtumo keliu, siekiant sukurti kalėjimuose tam tikrą aktualių paslaugų „paketą“, kurį sudaro socialines reabilitacijos (psichologinės, korekcinės ir pan.), edukacines (bendrojo ir profesinio mokymo, neformalaus ugdymo ir kt.), nuteistųjų užimtumo, sveikatos priežiūros, teisinio informavimo, konsultavimo ir kitos paslaugos. Kalėjimų departamento direktorius taip pat pažymi, kad įstatymas nurodo, jog šiam tikslui pasiekti gali prisidėti įvairūs asmenys „iš šalies“, visuomeninės organizacijos ar religinės bendrijos.

Nuteistajame svarbu įžvelgti žmogų

Grįžkime į Lukiškių kalėjimą. Čia – kone amžina prietema, čia gyvenantiems paprastai nėra skirtumo, ar užsitęsė žiema, ar jau atėjo pavasaris. Čia laikas skaičiuojamas kitaip – savanorių ir supratingesnių kalėjimo darbuotojų apsilankymais. Tai jie būna geriausi kalinių draugai, guodėjai ir pagalbininkai – net jei garsiai tai ir neišsakoma. Vienas iš nuteistųjų bičiulių – tai Lukiškių kalėjimo kapelionas, psichologo išsilavinimą turintis kunigas Arūnas Peškaitis, kuris čia lankosi septintus metus. 2006-aisiais nuteistieji patys pasikvietė vienuolį, norėdami su juo pabendrauti. Bendrauja iki šiol – A. Peškaitis čia klauso išpažinčių, asmeniškai kalbasi su kaliniais, lydi juos patarimais ir malda, taip pat įrengtoje koplyčioje aukoja šv. Mišias. Kunigo teigimu, nepaprastai svarbu nuteistajame įžvelgti žmogų.

„Nuteistieji eina vilties keliu. Labai sunkiai brenda iš tamsos, tad einam kartu, meldžiamės. Kalbamės apie daug ką. Kita vertus, žinoma, yra žmonių, kurie neturi noro bendrauti, kuriuos pamatau gal kelis kartus per metus, kada rengiam įvairias akcijas, renginius. Kas jie man visi yra? Žmonės. Suprantu, kad, jeigu esu kunigas, kaip alter Kristus (kitas Kristus), aš turiu tarnauti. Ir per tai atsiranda artimesnis žmogiškas santykis. Tai nereiškia, kad nesuprantu tų žmonių nusikaltimų mastų, kad tai kažkokiu būdu pakeičia teisingumą. Dievo gailestingumas yra begalinis. Jis, mirdamas ant kryžiaus, dovanojo amžinąjį gyvenimą šalia kabančiam nusikaltėliui. Ir tuo viskas pasakyta“, – sako kunigas. Jam sunku pasakyti, ką jis reiškia kaliniams, bet kunigu jie gali pasitikėti ir jam atsiverti, o tai – labai svarbu. Kartais tai esą net gyvybės ar mirties klausimas.

„Pavyzdžiui, jie kalba savižudybę. Ne vieną kartą pavyko atkalbėti nuo to ir kažkaip suteikti vilties. Visai nesenas atvejis – jaunas vaikinas, 23 metų, parašė laišką, kuriame pareiškė norą atlikti išpažintį, nes tą buvo daręs labai seniai. Ir jis laiške dar rašė – jūs pasibaisėsite manimi ir nebenorėsite su manim bendrauti. Pasikviečiau jį išpažinties, jis pradėjo kalbėti labai baisius dalykus. Jis kalbėjo ir verkė, sakė – man taip skauda. Tada sako – palaukit truputį. Aš laukiu ir tyliu. Kai jis baigė, kažkas tarsi nuslinko, net veidas pasikeitė. Dabar šis žmogus daug meldžiasi, skaito dvasinę literatūrą“, – pasakoja A. Peškaitis. Ir priduria, kad stengiasi, jog ši pokytis nebūtų trumpalaikis dalykas.

Kalėjime neturėtume auginti neapykantos

Kartu su vienuoliu nuteistuosius reguliariai sutinka ir būrys savanorių. Pasak čia dirbančios psichologės A. Grušauskaitės, savanoriai kalėjime yra laukiami svečiai: „Jie suteikia kaliniams reikšmingos emocinės patirties, džiaugiasi, švenčia, meldžiasi, kalbasi, dalinasi asmeniniais išgyvenimais. Savanorių lankymasis kalėjime labai svarbus veiksnys mažinant atskirtį, susipriešinimą, susvetimėjimą. Yra kalinių, kurie susidraugauja su savanoriais, susirašinėja laiškais. Vystosi pasitikėjimas, draugystė, laukimas – gyvenimas kalėjime tampa labiau žmogiškas. Žinoma labai svarbu, kad patys savanoriai suvoktų savo misijos kalėjime tikslus, būtų tvirti tame ir atitinkamai išlaikytų tinkamas ir prasmingas savo santykio su kalinčiais ribas.“

Žinoma, Lukiškių kalėjime gyvenantys žmonės, čia atsidūrė ne už nieką. Jų biografijose įrašytos žiaurios žmogžudystės, sudaužyti aukų ir jų artimųjų gyvenimai ir kitoks blogis. Tad natūralus klausimas – kam viso to reikia? Ar nevertėtų nuteistųjų vadinti tikraisiais vardais? Kaip turi jaustis aukos ar jų artimieji, kaskart išgirdę apie tokias „gerumo akcijas?“ Juk teisingumas tam ir yra, kad žmogus suprastų, kad yra nubaustas ir tuo nesistebėtų. Galų gale, kas daugiau, jei ne kalėjimo baimė sustabdys laisvėje esantį piktavalį žmogų?

A. Peškaičio teigimu, teigiamų pokyčių visuomenė nesulauks, jei ir toliau bus svarstoma keršto kategorijomis: „Reabilitacinių programų labai trūksta. Tie žmonės, kurie kartais pasako, kad nereikia tokiais žmonėmis rūpintis, iš esmės kalba apie tai, kad bausmė turi būti kerštas, o bausmės tikslas – kankinimas. Reiškia, mes norim, kad neapykantos visuomenėje didėtų. Jei kalėjime užauginame neapykantą, negalvokim, kad ji lieka už kalėjimo sienų. Ji išeina į išorę visokiais kanalais. Ir jei mes nesiimsim realių priemonių, ta neapykanta tik augs – ir čia nepadės bausmių griežtinimas.“ Anot kunigo, šia prasme požiūris į kalinius yra kaip lakmuso popierėlis – jis parodo, ko mes siekiame savo visuomenėje: ar keršto, autoritarinės visuomenės, ar tokios visuomenės, kuri būtų paremta solidarumu ir pagalba kitiems.

Po krikšto – titaniškas darbas

Lukiškių kalėjimo nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas pastebi, kad teigiamų pokyčių šioje įkalinimo įstaigoje jau galima pastebėti. Esą kalėjime yra visokių žmonių. Ir, A. Peškaičio teigimu, jei kalbėtume apie tuos, kurie kalėjime atlieka socialinę reabilitaciją, tiek psichologų, tiek dviejų kapelionų įstaigoje yra per mažai. Be to, kai kurie žmonės yra taip užsidarę savyje, kad juos reikia nuolat kalbinti. „Tad man atrodo, kad ganėtinai nemažai žmonių keičiasi. Matau labai konkrečius pavyzdžius. Tarkim, vienas kalinys po krikšto (tris kalinius rengiau krikštui, dabar vėl kelis rengiu) pasiprašė perkeliamas į kamerą, kurioje kalėjo kurčias žmogus, kuris net gestų kalbos beveik nemokėjo. Jis išaugo asocialioje aplinkoje, geriančioje šeimoje, įvykdė sunkų nusikaltimą.

Uždarytas į kalėjimą, beveik neturėjo normalių socialinių įgūdžių. Jis valgė rankomis, nemokėjo naudotis tualetu. Ir štai tas pakrikštytasis pasiprašė būti perkeliamas į tą kamerą. Jis ten gyveno daugiau kaip metus. Pats išmoko gestų kalbą, mokė kurčiąjį gestų kalbos, jį prižiūrėjo, tvarkė, galiausiai suformavo įgūdžius tiek, kad tas netgi pradėjo tvarkytis kamerą. Iš tikrųjų, tai titaniškas darbas, nežinau, kas iš mūsų tam ryžtųsi. Jis netgi sugebėjo išrūpinti tam pasą, kuris jo neturėjo“, – pasakoja kapelionas. Pasak jo, žmogaus noras augti ir dalintis – tai didelis tikro pasikeitimo rodiklis. Esą paprastai kalinio asmenybė yra nebrandi, ir reikalavimas kažką duoti yra neretas atvejis.

Žmonės kalėjime gali keistis

Kalėjimų departamento direktorius Artūras Norkevičius pastebi ir tai, kad kol kas vis dar pilna, jo manymu, dirbtinio susipriešinimo tarp kalinių ir visuomenės. Kaip keisti situaciją? Stiprinti bendruomenes, kurios priimtų iš įkalinimo įstaigos paleistą žmogų, kad šis daugiau į kalėjimą negrįžtų. „Pataisos įstaigos – tai sudėtinė ir neatsiejama mūsų visuomenės dalis, kuri atlieka itin svarbią visuomenės saugumo funkciją. Pataisos įstaigos ir visuomenė turi būti atvirame ir nuolatiniame santykyje, t.y. nuteistasis „išimamas“ iš visuomenės, atlikus resocializacinį, korekcinį darbą, turi būti sugrąžintas į bendruomenes. Bendruomenių pareiga yra imtis tikslingo integravimo priemonių, įtraukimo į socialiai ir individualiai prasmingas ir naudingas veiklas, vengti jų atskirties ar nepagrįstos stigmatizacijos“, – sako A. Norkevičius, pridurdamas, kad darbo kalėjimų srityje dar yra daug – nuteistųjų gyvenimo sąlygos nėra tobulos.

Per metus, Kalėjimų departamento direktoriaus teigimu, gaunama per tris–keturis tūkstančius kalinių skundų dėl sveikatos priežiūros, susitikimų su artimaisiais, maitinimo, įdarbinimo, nuobaudų taikymo pagrįstumo ir pan. Dar viena nemenka problema – kalinių santykis su prižiūrėtojais. Tai, pasak A. Norkevičiaus, taip pat yra didelė užduotis: „Šiai dienai siekiame, kad laisvės atėmimo vietų darbuotojai daugiau bendrautų su nuteistaisiais ir suimtaisiais, padėtų jiems, informuotų ir konsultuotų. Pagarbus, dalykiškas ir dažnesnis bendravimas ne tik mažina skundų, prašymų skaičių, bet ir užtikrina operatyvų reagavimą į esamą ar besiformuojančią problemą, sukuria prielaidas abipusiam pasitikėjimui ir pagarbai.“

Ar žmonės kalėjime gali keistis? Psichologė A. Grušauskaitė tuo neabejoja, tačiau reikia tinkamų sąlygų. Kalinių psichologiniai poreikiai, anot Grušauskaitės, labai bendražmogiški – jiems reikia dėmesio, saugumo, priklausomybės, meilės, pripažinimo, artumo, galios. Kiekvienas žmogus šiuos poreikius tenkina savaip, neretai ir kito sąskaita, priklausomai nuo to, kokią patirtį jau turėjo, kaip suvokia save, savo ir kito ribas, su kokia aplinka, santykiu į save susiduria. Kalėjime kali labai skirtingi žmonės, net jų nusikaltimai labai skirtingi, ne visi padaryti dėl kriminalinių paskatų, dalis nuteistųjų prieš įkalinimą iki gyvos galvos net nebuvo teisti. Ne paslaptis ir tai, kad dalis nuteistųjų patenka į įstaigą dėl tam tikrų psichikos ligų, pavyzdžiui, priklausomybės ar depresijos, ir prieš tai niekada nesigydė, atitinkamai dėl to sukūrė daug problemų sau ir kitiems, buvo nuteisti“, – sako A.Grušauskaitė.

Jos manymu, turėtų būti speciali nuteistųjų diferenciacija pagal jų riziką nusikalsti, socialumą ir kitus veiksnius. Vėliau esą – darbas ir pagalba žmogui integruojantis į visuomenę. Ir nors visada bus kalinių, kurie negali ar nenori keistis, psichologė tikina, kad tikrai yra tokių, kurie keičiasi. Sunkiausia esą, kai žmogus jau mažai ko nori ir tikisi ir pasirenka atsitraukimą ar kerštą. „Manau, kad šiandieniniam kalėjime toks pasirinkimas vis dėlto yra dažniausias“, – teigia A. Grušauskaitė.

Kalėjime laukiami savanoriai

Kol kas tarp sėdinčiojo už grotų ir gyvenimo tėkmės teikiamais malonumais ir rūpesčiais užsiimančių žmonių tebėra milžiniška praraja. Specialistų teigimu, situaciją keisti gali tik domėjimasis tuo, kas vyksta „už tvoros“ ir dialogas. Tad savanoriai ir tie, kurie neturi iš anksto susidarytos nuomonės, kalėjimuose yra labai laukiami. „Man didelį įspūdį padarė konferencija, kurioje dalyvavo ir kaliniai, ir savanoriai, taip pat kalėjimo darbuotojai, mokslininkai. Tą dieną mes tiesiog buvome žmonės, susitikę kartu ir kalbantys apie problemas. Ir aš mačiau, kaip kaliniui yra svarbu, kai jį laiko žmogumi, o ne objektu, kurį reikia pastatyti į vietą.

Atsimenu vieną sukrėtusį įvykį, kada per konferencijos pertrauką visi kartu pietavome ir valgėm kalėjimo maistą. Iš pradžių kaliniai ten tik sėdėjo. Pareigūnai klausia, kodėl neinat, jie sako – laukiam, kol į kameras nuvesit. Pareigūnai atsako – ne, mes kartu valgysim. Kaliniai – jūs ką, juokaujat. Jie negalėjo tuo patikėti! Bet galų gale patikėjo, ir kartu pietavome. Kai kam gal toks vaizdas sukels pyktį – kaip čia dabar su kaliniais valgom? Bet į tai atsakysiu labai aštriai – tai, kad mes kažko nenužudėm, gal buvo atsitiktinumas. Dalis iš mūsų galbūt turėjome tokią neapykantą, kuri galėjo išsilieti – tereikėjo tiek nedaug, ir būtume atsidūrę kitoje pusėje. Neteiskite ir nebūsite teisiami – taip pataria Evangelija. O ypač nereiktų teisti tų, kurie jau nuteisti“, – sako kunigas A. Peškaitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *