Kalinys po 30 metų…

Šiauliu kalėjimas

Sportiškai apsirengęs vyras atbėga iki Katedros ir sukniumba. Atsisėdęs ant žemės jis iškelia rankas į dangų. Jo lūpos garsiai kalba maldą, iš akių byra ašaros. Praeiviai stebisi, bet bėgikas į tai nekreipia dėmesio. Jo praeitis nuplauta, visos kaltės – panaikintos. Kone 30 metų kalėjimo, pažintis su garsiausiais nusikaltėliais, per kitų kraują susikrauti turtai, subyrėjusi šeima ir narkotikų bei alkoholio sugadinta sveikata – viskas praeityje. Šiandien prasideda naujas gyvenimas.

Prieš Vilniaus katedrą suklupęs vyras – tai buvęs kalinys šiaulietis Vladas Katkus (pakeista) (60 m.).

Apsvaigo nuo pergalių bokso ringe

Pažvelgus į Vladą atrodo, jog jis galėjo tapti antruoju Rokiu Balboa – Sylvesterio Stallone sukurtu herojumi kino filme „Rokis“.

Vyras nuo penkiolikos metų boksavosi. Per trejus metus pasiekė puikių rezultatų – priešininkai nuo jo rankos krisdavo kone be sąmonės.

Tėvo jis neteko būdamas 7-erių. Jau tuomet vaikas kapodavo malkas, nešiodavo anglis. „Dievas davė sveikatos, buvau stiprus kaip jautis“, – pasakojo V. Katkus.

Dar neturėdamas 18-os ir jau kelerius metus augęs gatvėje jis susigundė nusikaltėlio gyvenimu. Jo motina nematė, kas darosi sūnui. Ji viena rūpinosi keturiais vaikais, kad šeimai užtektų pinigų, ištisas paras sargavo kariniuose padaliniuose.

Vaikinas su kiekviena diena vis labiau mėgavosi savo jėga. Šiauliuose, vadinamajame Kaukazo rajone, visi jo bijojo. „Kur tik pasirodydavau, mačiau įbaugintas akis. Žmonės gatvėje traukdavosi iš kelio“, – atsimena šiaulietis.

Jam autoritetais tapo vyresni sportininkai. Kai kurie jų reketavo vietos verslininkus – tuomečius spekuliantus. Vladui pavyzdžiu tapo kultūristas, mafijos tėvu vėliau pramintas Vidas Antonovas. Jaunuolis žinojo, jog 15 metų už jį vyresnis sportininkas pinigus atiminėja iš prekeivių.

Įkvėptas nevykusio pavyzdžio, Vladas, surinkęs nedidelę gaują, ėmė reketuoti turgaus prekeivius. „Kavinėje aiškindavau, kam kur sėdėti, šokiuose grodavo tik mano mėgstama muzika. Nieko nebijojau, visi bijojo manęs“, – prisimena vyras.

Jei koks bendras įkliūdavo policijai, gauja apversdavo policijos automobilį ir ištraukdavo iš jo sėbrą. Policija buvo bejėgė sutramdyti niekdarius arba tiesiog nesiėmė jų tramdyti, nes patys buvo jų papirkti.

Į Sibirą pasiuntė buvęs mokytojas

Sulaukęs pilnametystės Vladas pirmąkart pateko į kalėjimą – už plėšimus buvo nuteistas trejiems metams nelaisvės.

Sutramdyti turėjusi bausmė tik dar labiau sukietino jauno nusikaltėlio širdį. Jis atsisakydavo dirbti, nepaklusdavo nurodymams. Neapsikentę jo siautėjimų, kalėjimo darbuotojai sodindavo į karcerį, o galiausiai išsiųsdavo į uždarą kalėjimą Lukiškėse.

Šiaulietis į kalėjimą sėdo dar ir dar kartą. Po dvylikos metų, 1984-aisiais, jis kartu su dviem bendrininkais prie namų apiplėšė Šiaulių universiteto profesorių.

Trisdešimtmečio Vlado byloje jau buvo keturi teistumai. Jį teisė buvęs jo mokytojas, vienas iš penkių geriausių tuomečių šalies teisėjų Vaclovas Algimantas Birbilas. Teisininkas 29-ojoje profesinėje mokykloje, kurioje mokėsi Vladas, buvo direktoriaus pavaduotojas. „Kai mušdavomės su kitos mokyklos mokiniais, jis ragindavo mane duoti į kailį“, – ironiškai šypsojosi pašnekovas. Teismas tąkart nusikaltėlį pripažino ypač pavojingu recidyvistu ir išsiuntė į Sibirą, kur bausmę atlikdavo visuomenei pavojingi kenkėjai. Vladas pateko į Kemerovo sritį. Tai Rusijos dalis Pietvakarių Sibire, kurios dydis – kaip pusantros Prancūzijos. Visi sėbrai jau laidojo herojų – Kemerovas skambėjo kaip prakeiksmas. Tačiau laidotuvių maršas skambėjo truputį per anksti.

Už išmuštą skolą – 4 mln. talonų

Lietuvis Rusijoje greitai prasisuko. Susipažino su kareiviais, per jo rankas į zoną pradėjo plaukti kontrabanda – narkotikai, alkoholis, cigaretės. „Nuodijau žmones. Buvau nupirkęs visą kalėjimo administraciją. Per dieną uždirbdavau 100 rublių. Kišenėje nešiodavausi pluoštus pinigų“, – dabar pats Vladas stebisi akiplėšiška sėkme.

Per 100 tūkst. rublių – tiek kalinys buvo sukaupęs. Už tokią sumą jis būtų galėjęs nupirkti dvidešimt automobilių.

1993 metais grįžęs į Lietuvą V. Katkus atrodė dar grėsmingesnis. Svėrė 98 kilogramus, ant raumeningo kūno buvo gausybė tatuiruočių. „Buvau kaip kiborgas, kaip Arnoldas Schwarzeneggeris“, – prisimena vyras.

Šiaulių banditai jau buvo pasidalinę miestą, tad grįžusiam reketininkui teko kariauti dėl įtakos – melžti naujai besisteigiančias įmones. Kartą draugui padėjęs išmušti milijoninę skolą, prieš akis išvydo 4 milijonus talonų – tuomečių pinigų. Laimikis kaip mielės augino puikybę ir troškimą dar daugiau prisiplėšti.

Reanimacijoje – akistata su praeitimi

Bet lazda turi du galus. Neatlaikęs nusikalstamo pasaulio įtampos, Vladas pradėjo vis dažniau gerti. Gerą dešimtį metų jis dar mėgino sau meluoti, kad jo gyvenime viskas gerai. Slapčiomis ne kartą kratėsi kasdienių išgertuvių ir vagysčių. Viskas veltui. Vienas po kito mirė, buvo nužudyti ar į kalėjimą sėdo jo bendrininkai.

Dar nusikalstamo gyvenimo pradžioje jis buvo susituokęs, susilaukė sūnaus. Dėl alkoholizmo ir nusikaltimų nuo jo nusisuko šeima. Motina buvo mirusi, sesuo išvykusi gyventi į Gruziją, kiti giminaičiai nelabai norėjo turėti ką nors bendra su nusikaltėliu.

Vienatvė – viena iš daugelio rykščių už juodus praeities darbus. 2005 metais Santariškių klinikose gydytojai jam nustatė septynias ligas. Kepenų cirozė, gastritas, širdies nepakankamumas, sutrikusi kasos funkcija, kiti negalavimai.

Dėl sutrikimų medikai skyrė jam antros grupės neįgalumą.

„Maniau, jog mirsiu. Gersiu, kol nusprogsiu. Maldavau Dievo, kad leistų man mirti“, – skausmą ir priklausomybės nuo alkoholio klaiką prisimena pašnekovas.

Jis tesėjo savižudišką pažadą – gėrė, kol atsidūrė reanimacijoje. Kai grėsė mirtis, Vladui prieš akis tarsi priekaištas stojo visas jo gyvenimas. „Tada pirmą kartą pajutau baimę ir tikrą norą gyventi“, – prisipažino 30 metų kalėjimuose praleidęs šiaulietis.

Himną meilei skaitė 100 kartų

Išėjęs iš ligoninės už apiplėšimus jis ir vėl sėdo į kalėjimą. Trejiems metams jis buvo įkalintas Vilniaus pataisos namuose, Rasų gatvėje, buvusio vienuolyno pastate. Čia prasidėjo stebuklas. „Negalėjau nieko padaryti su savo gyvenimu. Kritau ant kelių ir meldžiausi. Sakiau Dievui, kad noriu sveikatos ir naujos širdies“, – permainų pradžią prisimena Vladas. Labai lėtai jis ėmė keistis. Kasdien eidavo melstis į kolonijos koplyčią. Po truputį taisėsi ir vyro sveikata. Jis gėdijosi prieš kitus kalinius pasirodyti silpnas, slėpdavo, kad norėdamas sustiprinti sveikatą kas rytą bėgioja. Keldavosi ketvirtą ryto ir palei pataisos namų tvorą bėgiodavo krosus. Kai vieną rytą nubėgo dešimt kilometrų, suprato – nebėra toks silpnas.

Po metų kolonijoje apsilankė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis Vladui padovanojo Naująjį Testamentą, ranka užrašė dedikaciją. „Kokias nesąmones rašo!“ – stebėjosi kalinys, pirmąkart paskaitęs pasakojimus apie Jėzaus gyvenimą.

Vis numesdavo Naująjį Testamentą ir žadėdavo nebeskaityti, bet ir vėl jį patraukdavo evangelistų raštai. „Kai negalėdavau užmigti, pasiimdavau ir skaitydavau. Kai radau „Himną meilei“, perskaičiau jį gal šimtą kartų. Nuo tada ramybės nebedavė klausimas: kaip atsisakyti viso blogio, kurį padariau, kuris gyveno manyje?“ – pasakojo Vladas.

Troškimas keisti gyvenimą didėjo, kai į koloniją atėjo Veikliųjų žmonių bendrijos vyrai. Daugelis jų pasakojo apie tokius pat nesėkmingus savo likimus – prasigėrę, sėdėję kalėjimuose, praradę šeimas, svarstę apie savižudybę. Įkalintąjį žavėjo, kad perėję pragarą tie žmonės džiaugėsi pasikeitusiu gyvenimu. „Ir aš turiu viltį atsistoti ant kojų“, – šviesą tunelio gale pamatė vyras.

Nuo pat pirmo susitikimo su Veikliųjų žmonių bendrijos savanoriais jis tapo bendrijos nariu ir iki šiol priklauso šiai krikščioniškai organizacijai.

Padėjo kalinių globos draugija

Kai prieš ketverius metus Algimantui atsivėrė kalėjimo durys, jis verkė ir mintyse meldė, kad tik negrįžtų į nusikaltėlių pasaulį. Tuomet jam didelę pagalbą suteikė Lietuvos kalinių globos draugija. Ši organizacija priima iš kalėjimo išėjusius žmones, apgyvendina juos, padeda susitvarkyti dokumentus, rasti darbą, palaiko jų ryžtą negrįžti prie senų įpročių.

Laisvėje Vladas visko mokėsi iš naujo. Jo kasdienybę lengvino neįgalumo pensija, iš kurios jis galėjo gyventi. Be to, nagingas šiaulietis nesikratydavo rankų darbo.

Keistas sutapimas – Vladui vis pakliūdavo išsinuomoti kambarį pas girtaujančius šeimininkus.

„Viename bute vyras net ir mirė gerdamas. Dar kitame atsimenu juokingą nutikimą: aš balkone groju gitara, giesmėmis šlovinu Viešpatį, o iš svetainės į ritmą man ploja gerianti kompanija“, – klajones po butus prisimena pašnekovas.

Jis nė karto nesusigundė pakelti stikliuką. Jau septynerius metus jis visiškai blaivus. Negerti jam padeda alkoholikų susitikimai, kuriuos jis reguliariai lanko. Juose vyrai ir moterys stengiasi sveikti nuo priklausomybės.

Moters neturi ir neieško

„Šiandien esu pavalgęs, apsirengęs, turiu stogą virš galvos, auginu katiną, mane supa bendraminčiai. Esu pats laimingiausias. Turiu bendriją, kuri man kaip antri namai“, – sakė ketverius metus nė vieno nusižengimo nepadaręs šiaulietis.

Praėjusių metų pabaigoje gydytojai ištyrė vyro sveikatą ir panaikino neįgalumą. Jis visiškai sveikas! „Galėčiau kosmonautu būti“, – pagerėjusia savijauta džiaugėsi Vladas. Anksčiau bėgiojęs miesto gatvėmis, dabar vyras ketina lankyti sporto klubą.„Jau nusižiūrėjau vieną netoli namų“, – sužibėjo vyro akys.

Kiekvieną dieną jis pradeda giesmėmis. „Ryte prašau palaimintos dienos, vakare dėkoju už ją. Anksčiau planavau į priekį, o dabar užtenka šios dienos.

Žinau viena – kuo daugiau duodu, tuo daugiau gaunu“, – tikino uolus tikintysis.

Moters Vladas neturi ir neieško. „Anksčiau maniau, jog esu vienas. Bet aš nesu vienas, turiu draugus – bendriją, turiu katiną, kuris visada manęs laukia“, – aiškino viengungis.

Jis mielai bendrauja su moterimis, padeda joms atlikti sunkesnius fizinius darbus, tačiau romantiškos draugystės neieško.

Lanko iki gyvos galvos kalinčius vyrus

Per pastaruosius kelerius metus vyras parašė per 150 eilėraščių. Dažnai Vlado draugai iš jo telefonu gauna padrąsinančių žinučių. Jis taip pat lanko kalinius, pasakoja jiems apie viltį, kad ir nelaisvėje galima gyventi laisva širdimi, atsisakyti blogų ketinimų, pykčio ir pagiežos. „Labai daug į laisvę išėjusių vyrų vėl grįžta į kalėjimą. Jie nenori keisti senų įpročių, nenori atsisakyti to, kas kenkia ir jiems, ir kitiems. Mes lankome kalinius ir raginame gyventi naują gyvenimą“, – pasakojo buvęs nusikaltėlis.

Netrukus po mūsų susitikimo jis patraukė Lukiškių kalėjimo link. Ten jo jau laukė vilties ir padrąsinimo išsiilgę kaliniai.

Jis taip pat kvietė visus pasimetusius ir nematančius vilties ateitį į VŽB susitikimus. Pirmadieniais 18 val. 30 min. grupelė renkasi Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyne, Rasų g. 6. Tik vyrai renkasi ketvirtadieniais 18 val. 30 min. Pal.kun.Mykolo Sopočkos hospise, Rasų g. 4a.

Kas antrą sekmadienį 16 val. bendrija Vilniaus viešbutyje „Best Western“ rengia kviestinius pietus. Į juos gali ateiti visi norintys. Susitikime vyrai pasakoja savo gyvenimo istorijas – kaip buvo panėrę į dugną ir kaip iš jo išsikapstė..

Sigita Purytė

Vienas komentaras apie “Kalinys po 30 metų…

  • 2016/10/23 at 15:09
    Permalink

    man siuo metu yra dugnas, reikia pagalbos, siaulietis:)
    gal gali padetii?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *