Kaliniai išdresiruoti komandoms

Lukiškės

Patyliukais, kad kaliniai nepastebėtų, atvėrus kameros durų akutę galima pamatyti, kaip atrodo tipiškas toks mažytis jos gyventojų pasaulėlis. Kas nors tiesiog nepailsdamas žiūri į lango šviesos srautą (dangaus nesimato), kitas žingsniuoja pirmyn-atgal tarp sienų matuodamas šešis su puse žingsnio į niekur, kas nors tiesiog sėdi ant taburetės. Tik truputį čirpteltų akutės metalas, viduje esantys „klientai“ tučtuojau sustingtų vietoje ir lauktų, kas bus toliau. Užtenka tik sužvangėti durų spynai arba atsiverti maisto padavimo langeliui, visi esantys kameroje privalo atsidurti „išeitinėje pozicijoje“ arba, kaip ją čia vadina, „KU pozoje“: kojos pražergtos, kakta atremta į sieną kelių aukštyje, rankos už nugaros ir pakeltos aukštyn plačiai praskėstais pirštais, akys užmerktos, burna atidaryta.

Tokioje pozoje jie laukia kokios nors komandos kasdien po kelis kartus – įvairiausi patikrinimai, pusryčiai-pietūs-vakarienė ir taip toliau. Išgirdus, pavyzdžiui, komandą „prisistatyti“ kameros budintis, tokia pat poza, greitakalbe raportuoja: pavardės, straipsniai, nusikaltimų pavadinimai. Kuo greitesnis ir aiškesnis raportas, tuo kameros draugams trumpiau stovėti tokioje nepatogioje padėtyje. Raportą „sėdintys“ moka geriau nei daugybos lentelę. Tarsi robotukai, bet kuriuo paros metu, ta pačia intonacija, žodis į žodį.

O gali būti ir kitokia komanda, „kamerą apžiūrai“! Tokiu atveju visi esantys viduje privalo iš eilės prieiti prie juos nuo durų skiriančių grotų, atkišti už nugaros sudėtas rankas ir taip visiems uždedami antrankiai. Pasigirsta komanda išeiti iš kameros. Keturi nuteistieji užsimerkę išeina į koridorių ir vėl prie sienos atsistoja „išeitinėje“. Visi kruopščiai apieškomi. Iš šono operacija atrodo keistai ir siaubingai: suaugę ir sveiki vyrai, tarsi dresuojami gyvūnėliai, mikliai klauso kiekvienos pareigūno komandos. Apieškojus kamerą, pasigirsta prižiūrėtojo komanda grįžti į kamerą. „Klausau, pilieti viršininke!“, – surėkia visi keturi choru ir po vieną grįžta į savo kamerą.

Ir taip dokumentuota nemaža dalis kalėjimo gyvenimo. Tarkime, jei nuteistasis susirgo – jis paspaudžia mygtuką, o koridoriaus švieslentėje užsidega kameros numeris. Tuomet prižiūrėtojas atnešta tabletę. Neduoda į rankas, o tam naudoja specialų medinį kastuvėlį – taip saugiau. Arba jei nuteistiesiems tampa itin tvanku – jiems perduodamas specialus įrankis, trupučiuką primenantis žarsteklį, kuriuo galima praverti langą. Tuomet nuteistieji privalo choru surikti: „ačiū, pilieti viršininke“!

Sol-Ilecko gyventojai netgi pasakoja, kad naujųjų metų išvakarėse miestą net pažadino garsus šauksmas: „ačiū, pilieti viršininke!“. Pasirodo, tiesiog kolonijos viršininkas pasveikino kalinius su švente. Iš esmės, tai vienintelis prasiblaškymas ar režimo palengvinimas, kurį čia esantiems recidyvistams suteikia kalėjimo vadovybė. Beveik vienintelis – švenčių proga įstaigos „klientai“ dar gavo batono. Ne šventinė vakarienė, bet vis dėlto.

Toks nuteistųjų ir prižiūrėtojų bendravimas susiklostė neatsitiktinai. „Mandagumo normos“, kurias sudaro trumpos formalios frazės, neduoda nuteistiesiems progos susidraugauti su kolonijos darbuotojais. Juk kas šaus mirtininkams į galvą – visai neaišku: jie neturi ko prarasti. O juk kalėjimo administracijai svarbiausia yra darbuotojų saugumas, juk iš esmės neatsargiai elgiantis jie tiesiog gali negrįžti namo. Būtent todėl „išeitinėje“ padėtyje privaloma gerai praskėsti pirštus, kad nuteistasis nepaslėptų tarp pirštų skustuvo ir nesugalvotų prižiūrėtojui sužaloti akių. Ir kaip tik todėl, net jei norima išvesti iš kameros vieną kalinį, šalia privalo būti mažiausiai du apsaugininkai. Susiklosčius nenumatytai situacijai, pareigūnas privalo išmesti raktus į specialią urną prie kiekvienos kameros durų. Urnos – tai savotiški siauri, prie grindų privirinti vamzdžiai, iš kurio ranka raktų tikrai nepasieksi.

Ryžas Vicka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *