Gyvenimas, užvaldytas dozių

Narkomanai

Teigiama, kad Lietuvoje yra apie 6 000 narkomanų, kurie vartoja heroiną, uosto, šniaukščia ir valgo visokias narkotines medžiagas. Toks yra oficialus narkomanų skaičius, tačiau ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad jį reikia dauginti mažiausiai iš dešimties.

Atrodytų, ta oficiali narkomanų armija nėra tokia didelė, tačiau kiekvieno tokio žmogaus likimas yra tragedija ne tik jam, bet ir jo artimiesiems.

Rengiant knygą, teko kalbėtis su dešimtimis narkotikų vergų. Jų atviri pasakojimai padeda suprasti šių žmonių filosofiją, suvokti, kokias kančias jie patiria. Pasakojimai turėtų būti įdomūs ir tiems, kurie narkotikų nevartoja.

Pašnekesys – daugiau kaip penkiolikos metų senumo. Jis liudija, kad, bėgant metams, kai kas keičiasi narkomanų pasaulyje. Tačiau keičiasi tik vartojami narkotikai, o kančia išlieka tokia pati. Šis pokalbis nebuvo vien nuogų faktų bėrimas. Savo biografijos etapus ir narkomanų pasaulyje vykstančius reiškinius pašnekovė bandė pagrįsti psichologiniu požiūriu. Jos vyras, irgi narkomanas, buvo patraukęs į „medžioklę“. Ar parneš jis aguonų galvučių, buvo nežinoma, bet šis klausimas narkomanei buvo aktualus. Gal todėl ir jos atsakymai buvo ne tokie išsamūs. Išgirstos mintys – ne sensacija. Bet žinant, kad viskas sukasi apie vieną žmogų – moterį, dviejų vaikų motiną, tampa nejauku.

– Priimta sakyti, kad mūsų viso blogio šaknys – nenormalioje vaikystėje. Ar savo patirtimi gali patvirtinti šį teiginį?

– Nenorėčiau būti kategoriška, tačiau mano vaikystės tikrai nepavadinsi normalia. Gimėme dviese, o dvynių motina nelaukė. Ji kažkodėl nutarė, kad aš kaip tik ir esu toji nereikalingoji, taigi nemylimoji. Augau kaip tarp svetimų. Mano ankstyvoje vaikystėje išsiskyrė tėvai. Kai namuose nėra dėmesio, pradedi jo ieškoti gatvėje. Kai jo ieško vienuolikametė mergaitė, patys galit suprasti, kas iš to išeina. Net studijos technikume nesustabdė to proceso. Vaikinai, išgerinėjimai, o paskui – nusikaltimas… Bausmę atlikau Rusijoje. Grįžusi įsigijau bufetininkės specialybę, pradėjau dirbti. Bet prasidėjo moralinis spaudimas. Jau minėjau, kad motina ir taip nejautė man simpatijos. O čia toks koziris jai į rankas – nusikaltėlė! Įdarbino šalia savęs, kad galėtų stebėti kiekvieną žingsnį.

Iš namų išleisdavo tik atskaičiusi paskaitą moralės tema. Ir krūvą instrukcijų: grįžti tada ir tada, neiti ten ir ten. Prieš tokią kareivinių tvarką protestavau visa esybe. Išeidavau į krautuvę ir negrįždavau… tris dienas.

Bet apskritai gyvenimas mane džiugino. Atsirado šalia žmogus, greitai tapęs mano sutuoktiniu. Gimė du vaikai… O pradėjau 1985 metais. Užėjau pas geriausią draugę, kuri tuo metu sėdėjo ant adatos. Aguonos…

Pabandžiau ir aš. Pradžioje visa tai atrodė tik kaip žaidimas. Bet ir su aguonų ekstraktu juokauti negalima. Net nepajutau, kaip įsitraukiau. Ir tęsėsi ta idilija 18 mėnesių. Pradėjo negaluoti širdis, nes kartą įsidūriau išgėrusi.

Nuo to laiko, prieš leisdamasi narkotiką, turiu labai gerai pasiruošti. Širdį stiprinančius vaistus ryju saujomis. Tačiau buvo dienų, kai nepadėdavo jokie pasiruošimai. Net nuo atskiesto ekstrakto stodavo širdis.

– Ką dabar manai apie tą „geriausią draugę“? Juk ji kiaulystę iškrėtė!

– Kartais pagalvoju: jei ne ji, tai kas nors kitas būtų pasiūlęs. Juk tik nuo nakties priklauso, ar susigundysi. Tačiau pykdavau ant jos dažnai. Kartais net tiesiai nurodydavau, kad ji – pagrindinė visų mano nelaimių priežastis.

– Tada – šiek tiek provokuojantis klausimas. Minėjai, kad vienintelei savo tikrai draugei duodi „įsidurti“. Kodėl taip darai? Juk žinai, nuo ko prasidėjo tavo bėdos.

– O, čia negalima lyginti! Juk aš neleidžiu jai leistis aguonų. Tik džefą. O į jį neįsitrauksi…

– Gerai, palikime tai. Pirmas kvaišalų vartojimo laikotarpis – sąlyginiai trumpas. Ar tie nesibadymo metai buvo tokie jau ramūs? Kodėl pradėjai vėl?

– Pirmiausia, labai sunku buvo nulipti nuo adatos. Aštuonios paros baisios abstinencijos. Vyras girdė mane šaukšteliu. Tie metai nebuvo ramūs. Yra toks dalykas – sausa abstinencija. Ji gali prasidėti net po 8-9 metų. Laužo taip, lyg būtum metęs leistis tik prieš kelias dienas. Tiesa, ne taip baisiai, kaip po tikro badymosi. Bendravau su vis tais pačiais pažįstamaisiais. Jie visi narkomanai, o aš tai matydavau. Ir įsitikinau, kad net narkotikų kvapas gali sukelti nedidelį kūmarą.

– Gal tada reikėjo visiškai pakeisti aplinką?

– Gal tai ir padėtų, bet kaip tai padaryti? Juk neateisi pas svetimus žmones ir nepasakysi – štai aš tokia ir anokia, bet noriu tapti kitokia, priimkite! O ir kam dabar visa tai? Pasižiūrėk, kas darosi aplinkui. Viskas brangsta, greitai duonos nenusipirksi…

– Ir visgi kodėl vėl ėmeisi narkotikų?

– Pirmiausia, mirė pirmas mano vyras. Antrasis, tikrai neblogas žmogus, daugiausia rūpinosi verslu. Materialinė padėtis buvo gera, bet labai trūko dvasinio artumo. Man, kaip ir kiekvienai moteriai, norėjosi dėmesio, švelnumo. O dar – gimdymas. Apie širdį jau sakiau. Kad gimtų mano paskutinysis, teko daryti Cezario pjūvį. Gali įsivaizduoti, kaip skauda, kai tokią operaciją atlieka be narkozės? Už morfijaus injekciją mokėjome 25 rublius.

Taip įsitraukiau vėl. Dabar gailiuosi, kad taip ieškojau užsimiršimo, nes vyras, aišku, galų gale suprato… Dar baisiau – įsitraukė ir jis…

– Sakei, kad juodojoje rinkoje metadono tabletė kainuoja 7 litus (~2€). Jei turėtum paskutiniuosius 7 litus, ką pirktum – duonos vaikams ar tabletę metadono?

– Greičiausiai – metadono. Tada atsirastų valia judėti, mąstyti, ką nors daryti. Galėčiau susiveikti ir duonai, ir įsidūrimui.

– O jei nepavyktų „susiveikti“?

– Tokiais momentais apie tai negalvoji. Ne, ne, būtinai pavyktų – juk ne pirmas kartas!

– Moterų narkomanija ir prostitucija. Ar sietini šie dalykai?

– Be jokios abejonės! Turėjau vieną pažįstamą, kuri, pritrūkusi pinigų, eidavo į stotį uždarbiauti. Ne viena – su dukrele. Mat vyrai nekart ją buvo apgavę: – pasiekdavo ko norėję, o pinigų neduodavo. O čia – pinigai paduodami mažylei. Ši nueina, o tada – kas suderėta.

– Ar dar jautiesi esanti moteris (na, seksas ir t.t.)?

– Eik tu, seniai jau ne! Gal pusantrų metų, gal daugiau. Tačiau motiniški jausmai vis dar gyvi. Už vaikus galėčiau gyvybę atiduoti.

– Vaikai juk mato, ką veiki. Ar nebūgštauji, kad jie paseks tėvų pėdomis?

– Jie ir patys daug ką mato. Man pačiai teko regėti 12 metų vaiką, laužomą kūmaro. Greitai vaikų narkomanų bus daugiau nei suaugusiųjų…

– Kokių narkotikų dabar Lietuvoje galima gauti ir kokios jų kainos?

– Gausi kokių nori. Narkomanai žino, kada ir koks pasirodo, į ką kreiptis. Ir, aišku, turėti pakankamai babkių. Populiariausi, žinoma, aguonos ir džefas, nes jiems žaliavų lengviausia gauti. Pavyzdžiui, stiklinė maltų aguonų galvučių pas Kirtimų čigonus kainuoja 15 litų (4,3€). Aišku, jie ten primaišo visokiausio šlamšto. Tame pačiame tabore 5 – 6 kubai širkės kainuoja 10 (2.9€). (Mieste šiek tiek pigiau – 6 litai (1,7€), bet čia ne visada gausi.)

Prie širkės labai tinka trankvilizatoriai. Relaniumo ampulės, parduodamos tik pagal receptus, kainuoja po 2 (0,58€), o sedukseno – po 3 litus (0,87€). Tinka ir tazepamų grupės raminamieji.

Užsienietiškų narkotikų irgi nesunku gauti. Gramas kokaino kainuoja iki 150, o ekstazio – 20 – 30 baksų. Gausi ir LSD, ir fenamino – tas, beje, paplitęs tarp jaunimo. Heroinas dabar pigesnis nei sovietų laikais. Matyt, todėl, kad į vidaus rinką patenka labai purvinas. (Tai reiškia, kad jis, eidamas per daugelį rankų, vis limpa prie godžių pirštų, o norint išsaugoti bendrą svorį, reikia vis pridėti šiokių tokių priedų.) Labai populiari anaša – kanapių žolelė. Kaip ir visi narkotikai, šitas savaip specifiškas. Šala ar plastelinas – tos pačios kanapės produktai, o skiriasi smarkiai.

– Bet visa tai kažkur pardavinėjama. Juk neišeis prekiautojas heroinu į gatvę ir nepradės stabdyti praeivių.
– Yra alkoholinių gėrimų pardavimo taškai, yra ir narkotikų platinimo vietos. Jas, beje, visiškai nesunku aptikti. Pasisuki mėnesį kitą šiame rate ir sužinai… Tų chatų šeimininkams patiems rūpi, kad klientų daugėtų. Dažnokai produktas vietoje ir pagaminamas.

– O ką policija?

– Policija… Ji gauna riebų gabalą ir patenkinta. Štai mano pažįstama moteris ėmėsi pardavinėti. Beveik iškart vienas aukšto rango pareigūnas pareikalavo tūkstančio dolerių! Jei jis būtų buvęs iš narkotikų skyriaus, jai nebūtų reikėję mokėti „brigadai“, toji būtų sutikusi. Bet ji atsisakė ir dabar jau nuteista. Štai ir galvok ką nori.

– Ar tik pinigai padeda prekiautojams išlikti?
– Ne tik. Labai svarbu tai, kad jie policijai teikia informaciją. Kokią? Koks naujokas pasirodė, kokio narkotiko partija laukiama, kas ir iš kur ją atgabens. Galų gale ir vogtus daiktus pardavinėti tokiose vietose įprasta.

***

Staiga pokalbį teko nutraukti, nes moteriai pasidarė bloga. Prasidėjo vadinamasis kūmaras. Jei sveikas žmogus pajustų tokius kaulų laužymus, jis prakeiktų visą pasaulį ir save, pamėgusį tą nuodą…

Beje, kadaise mūsų pašnekovė buvo labai graži mergina. Dabar, po 16 metų intensyvaus naikinimosi, to grožio nebematyti. Ji čia pat „badėsi“ į kojas, panašias į pajuodusias kalades. Ir „badytis“ ji pradėjo kur kas anksčiau, nei pasakodama prisipažino. Kodėl ji apie tai melavo? Pirmiausia – norėjo apgauti save. O narkomanai, tiek metų jutę „kaifo“ būseną, jau negali be iliuzijų, be legendų. To yra ir pašnekovės atsakymuose, kaip ir nenuoseklumo. Štai ji deklaruoja begalinę meilę savo vaikams, bet pasirengusi paskutinius litus pakloti už tabletę metadono.
Arba: žinodama, nuo ko pradėjo, ji vis tiek duoda „durtis“, anot pačios, geriausiai draugei…

(Užrašyta 2000-ųjų išvakarėse.)
Ištrauka paimta iš Vytauto Žutauto ir Aurelijos Jaruševičiūtės knygos „Mirties pardavėjai“. Gauti knygą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *