„Dūchai“, „bachūrai“ ir kiti kalėjimų gyventojai

lietuvos kalejimai

Nuo pirmųjų dienų, kai žengė per atvirosios kolonijos vartus, Tadas buvo šustriakas – beveik aukščiausios rango kalinys, kurį gerbia kiti kaliniai ir jam patarnauja dūchai. „Jeigu save teisingai vedi, tai viskas būna gerai“, – apie gyvenimą kalėjime pasakojo Tadas. Mes važiavome vienu automobiliu į Klaipėdą ir tris valandas kalbėjome apie kalėjimo kasdienybę ir keistas gyvenimo taisykles.

Iškart įspėju: jeigu sėdėjote kalėjime, perskaitę šį straipsnį nesužinosite nieko naujo. Tadas man pasakojo dalykus ir taisykles, su kuriais susiduria kiekvienas kalinys.

Tačiau dori piliečiai, niekada nematę prie laiptinės sienos prisispaudusio gaidžio, sėdėdami tame automobilyje ir klausydami Tado pasakojimo, būtų išsižioję. Jis papasakojo apie dalykus, kurių nerodo dokumentinių filmų ar dramatiškų serialų autoriai. Matyt, taip yra todėl, kad lietuviškose įkalinimo įstaigose galioja sovietinės taisyklės, kurias čia įdiegė okupantai iš Rytų.

Tado istorija yra bevardė. Pakeistas ne tik vardas, bet ir vietovardžiai, visos aplinkybės, kurios išduotų tikrąją tapatybę.

Vogė prabangius automobilius

Į kalėjimą Tadą atvežė iš Vokietijos. Prieš pustrečių metų buvo sulaikytas viename mieste, šalies vakaruose, kai su keliais draugais važiavo vogtu prabangiu automobiliu. Priėjo prie BMW markės visureigio, naudodamiesi kompiuteriu nulaužė apsaugos sistemą ir po kelių minučių jau ruošėsi važiuoti į Lietuvą.

„Juokingiausia, kad mus sustabdė netyčia. Gatvėse kažkoks mitingas vyko, tai visas mašinas stabdė. Paprašė dokumentų, ir viskas“, – pasakojo Tadas.

Tą naktį prabangiame visureigyje sėdėjo trise – Tadas, bendrininkas ir vaikinas, kuris nedalyvavo vagiant automobilį. Lietuviai buvo nuteisti kalėti trejus metus.

Vokietijoje už grotų Tadas praleido dvejus metus.

„Ten turėjau viską: teliką, „Playstation“, maitino gerai, net skalbimo mašina buvo. Nieko netrūko, bet buvo žiauriai nuobodu. Sėdėdavau vienas kambaryje ir nieko neveikdavau. Porai valandų išleisdavo pabendrauti su kitais žmonėmis. Buvo keli lietuviai ir lenkai, tad daugiausia su jais bendraudavome“, – pasakojo vaikinas.

Praėjusių metų viduryje Tadas buvo perkeltas į vieną Lietuvos atvirųjų kolonijų, kur turės atsėdėti likusius vienus metus.

Kalinimo sąlygos Lietuvoje smarkiai skiriasi, buitis – nepalyginamai prastesnė. Tačiau Tadas sako, kad dabar daug laimingesnis, ir laikas kalėjime bėga greičiau. Jis žino, kaip nepasiklysti ir nepaslysti paniatkių labirintuose.

Pirmoji taisyklė

Tą pavasarį, kai Tadas žengė pro lietuviško kalėjimo vartus, nerimo nejautė. Jis ruošėsi šiai procedūrai – papasakojo savo partneriams, su kuriais vogė automobilius, kad jį perkelia iš Vokietijos į Lietuvą ir paprašė, kad kas nors pasitiktų.

Tai toks ritualas, kuris rodo, kad naujas kalinys yra normalus bachūras ir juo galima pasitikėti. Pasitinkantis žmogus lyg ir laiduoja už tai, kad atvykėlis nėra pažeidęs šešėlinio pasaulio taisyklių, laikosi paniatkių, gali apginti save ir draugus.

„Mane pasitiko vienas toks bachūras iš Klaipėdos, su kuriuo turėjome bendrų pažįstamų. Papasakojo kitiems, kad aš normalus žmogus, paaiškino, kas ir kaip. Viskas labai tvarkingai buvo“, – pasakojo Tadas.

Iš jo pasakojimo supratau, kad jeigu tavęs niekas nepasitinka, kiti kaliniai supranta, kad tu – ne šito pasaulio dalis.

„Yra visokių kaimiečių, kurie patenka į kalėjimą už visokias vagystes, nužudo ką nors netyčia, ir viskas – sėda. Nėra jie kokie nors banditai ar gangsteriai, tai ir vargsta. Neturi pinigų, neturi draugų, turi dirbti. Sunku jiems“, – aiškino Tadas.

Apie tuos vaikinus, kurie neturi pažinčių ir įgūdžių suktis tame pasaulyje, kalbėjo atlaidžiai. Jis supranta, kad tie jaunuoliai nėra šešėlinio pasaulio dalis, todėl patekę į kalėjimą išgyvena smurtą ir nuolatinį žeminimą.

Pateko pas stipriuosius

Pirma procedūra įžengus į kalėjimą – pokalbis su prižiūrėtoju. Šitą ritualą turi atlikti visi kaliniai. Įdomu tai, kad susitikimas labai svarbus patiems kaliniams.

Per pokalbį bandoma išsiaiškinti, koks yra naujojo kalinio statusas šešėliniame pasaulyje, patirtis, kokie ryšiai kalėjime. Taip nustatoma, į kokį atvirosios kolonijos bloką patupdyti atvykėlį. Jeigu vyras yra psichologiškai stiprus ir sugeba save apginti, jis uždaromas su bachūrais, o jei ne – į gaidyną, kuriame vargsta palaužtųjų sielos.

Tadas turėjo ryšių ir supratimo apie nusikaltėlių pasaulį, todėl buvo su bachūrais.

Autoritetą išsikovoja kumščiais

Kalėjime galioja nerašyta taisyklė – kameros suskirstytos taip, kad iš vieno miesto kilę nuteistieji susodinami kartu. Pavyzdžiui, Tadas yra klaipėdietis, tad buvo pasodintas į klaipėdskų kamerą.

Uostamiesčio nusikaltėlių yra nedaug, tad jie gyvena trijose kamerose. Pavyzdžiui, įkalintų kauniečių yra daugiau, tad jų grupė gyvena penkiose kamerose.

Pirmojoje klaipėdskų kameroje gyvena verchas – grupės lyderis, kuris sprendžia nuteistųjų ginčus, konfliktus, derasi su kitų miestų nuteistaisiais, nustato gyvenimo taisykles. Be to, jis turi prisiimti atsakomybę už tai, jei kas nors iš klaipėdiečių prisiverda košės.

Tarkime, jei vienas klaipėdskas susimuša su kokiu kavencku, juos pagauna kalėjimo pareigūnai, tai aiškinamasi ne tik su prasižengusiais – prižiūrėtojai kviečia ir verchus, kurie savo grupėse turi kontroliuoti padėtį.

Verchais tampa didžiausią autoritetą turintys kaliniais. Dažniausiai lyderis būna išrenkamas iš šustriakų kameros. Tokioje sėdi ir Tadas. Šustriakai taip pat yra bachūrai, vieni iš lyderių, tačiau ne vadai. Tarp klaipėdskų tokių buvo apie dešimt.

Kartais verchai yra ne išrenkami, bet patys pasiskelbia kalinių lyderiais. Taip padaryti gali autoritetingi, turtingi, įtakingų ryšių turintys kaliniai. Dažniausiai – organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai, kurie visada yra labiau gerbiami ir jų bijoma. Juk grupuotei priklausantis nusikaltėlis yra šešėlinės struktūros dalis, jis turi bendrų ir gynėjų.

Patarnauja lyderiams

Trečiojoje kameroje gyvena dūchai. Tai beveik žemiausias kalinių luomas – išnaudojami ir dažnai žeminami vargdieniai.

Dūchu gali tapti ir bachūras, jei nesugeba apsiginti, yra viešai pažemintas, neatlaiko spaudimo, prasiskolina arba kitaip pažeidžia kalinių taisykles.

„Pavyzdžiui, žaidžiame kortomis ir koks nors bachūras kaip nors įžeidžia kitą, pavadina p*****. Normalus bachūras turi pastovėti už save, viską išsiaiškinti ir sutvarkyti. Bet jei jis toliau sėdi, nieko nedaro, gal jis tikrai p*****? Tokie turi keltis į dūchų kamerą“, – paaiškino Tadas.

Dažniausiai į šį luomą patenka kaliniai, kurie neturi pinigų, bet nenori dirbti viešųjų darbų. Jie dirba bachūrams ir gauna už tai maisto, cigarečių, kartais gali su jais pažiūrėti televizorių.

Ką turi dirbti toks kalinys? Tadas vardija: padaryti arbatos, išmaišyti cukrų, išplauti indus, sutvarkyti kamerą, išmuiluoti kempinę duše – visus buities darbus. Dūchai stebi kalėjimo koridorius, kai bachūrai žaidžia kortomis arba svaiginasi.

Už tai jie gauną ir tam tikrą apsaugą.

„Mes su savo dūchu elgiamės normaliai. Nėra taip, kad mes ten jį muštume ar prikolintume iš jo. Jis yra paprastas bičiukas, daro savo darbus, ir viskas. Išeis iš kalėjimo ir galės visiems pasakoti, kad buvo šustriakas“, – juokiasi Tadas. Jis pasakojo, kad kaliniai iš kitų miestų, pavyzdžiui, kauniečiai, savo dūchus muša ir žemina juos.

Žemina silpnuosius

Sunkiausiai gyvena vyrai, kurie patenka į vadinamąjį gaidyną – kalėjimo bloką, kuriame gyvena vargdieniai ir atstumtieji. Tai patys silpniausi kaliniai, kurie patiria lytinę prievartą, smurtą, patyčias, nuolat žeminami.

„Jeigu pro šalį eina bachūras, tai gaidžiai turi prisispausti prie sienos tiek, kad jo nepaliestų. Šustresnis eina išskėtę rankas, tai gaidžiai visiškai sulenda į sieną, bijo pajudėti“, – pasakojo Tadas.

Gaidžiais dažniausiai tampa tie, kurie neturi pinigų, neturi ryšių, nesupranta šešėlinio pasaulio ir negali apsiginti kumščiais. Tokie vaikinai dažniausiai dirba viešuosius darbus, o tai tarp kalinių yra didelis pažeminimas – normalūs bachūrai niekada nedirba.

Tai iš kur gauna pinigų kalėjimo lyderiai? Tai dar viena kalinių gyvenimo detalė, kuri mane nustebino.

Klesti verslas

Apie tai Tadas pasakojo nenoriai, bet supratau, kad kalėjime užsidirbti nėra labai sudėtinga. Jis pasakojo, kad atvirojoje kolonijoje gali įsigyti ko tik nori: telefonų, televizorių, žolės, alkoholio, cigarečių, gero maisto, net knygų.

Nelegaliu verslu kalėjime užsiima apsukresni kaliniai, dažniausiai vagys. Tie, kurie turi gerų ryšių laisvėje ir gali suorganizuoti nelegalių prekių.

Ši veikla privalo būti suderinta su įkalinimo įstaigos verchais – jiems reikia papasakoti apie savo verslo planą ir mokėti duoklę. Tai nėra nalogas, tai mokestis už tai, kad galėtum nelegaliai į kalėjimą gabenti prekes.

Pavyzdžiui, gramas marihuanos kalinimo įstaigoje kainuoja tris kartus daugiau nei Vilniaus gatvėse – apie šimtą litų. Narkotikus tiekiantis kalinys apie pusę tos sumos atiduoda verchams. Mobilusis telefonas „Nokia 3310“ kalėjime kainuoja apie tūkstantį litų, o išmanusis – apie keturis tūkstančius litų.

„Kalėjime galima visko nusipirkti. Jei turi pinigų, pasakai žmonėms, ir jie parūpina. Aišku, ne iškarto, bet čia ne problema, laiko turime“, – ironiškai kalbėjo Tadas.

Pagrindinės bachūrų pajamos – pervedimas iš laisvės. Tai daro ir artimieji, ir bendrai.

Tadas taip pat gauna finansinę pagalbą iš nusikaltėlių, su kuriais vogė automobilius.

Pramoga – kortos

Pinigai kalėjime yra labai svarbus dalykas. Jie padeda išlaikyti autoritetą, bet ir laikytis taisyklių, kurios yra privalomos bachūrams. Pavyzdžiui, aukštesnio luomo kaliniai negali valgyti bendroje valgykloje. Maistu turi rūpintis dūchai. Jie vaikšto į parduotuves, bando gauti reikiamų produktų ir gamina.

Pinigai labai svarbūs ir todėl, kad turint jų galima lošti kortomis. Tai yra viena iš nedaugelio pramogų kalėjime.

„Būna taip, kad bachūrai smarkiai prasilošia. Tada turi skolintis iš kitų“, – pasakojo Tadas. Tai irgi labai sudėtinga procedūra.

Tarkime, vaikinas prasilošė ir liko skolingas tūkstantį litų. Po kelių dienų, jei negrąžina skolos, turi atiduoti du tūkstančius. Dar po kelių dienų – keturis tūkstančius litų. Suma kyla iki tokių lubų, kokios buvo numatytos prieš sandėrį. Pavyzdžiui – dešimt tūkstančių litų.

Jeigu bachūras negrąžina skolos iki to laiko, kol suma pasiekia lubas, jis tampa priklausomas nuo skolintojo. Dažniausiai tai reiškia, kad bachūras turi keltis į dūchų kamerą ir vergauti šeimininkui.

Apie gyvenimą kalėjime kalbėjome tris valandas. Tadas pasakojo, kad jis sportuoja ir lanko kalėjimo mokyklą, mokosi kalbų. Pasakojo, kaip metė rūkyti ir pradėjo skaityti knygas, kaip smunka bachūrai ir rezgami nauji šešėlinio verslo planai. Smurtinių taisyklių pasaulyje yra daug laiko sukurti naują apiplėšimo ar šešėlinės prekybos planą.

Jis sakė, kad išėjęs iš kalėjimo pradės normalų gyvenimą ir į nusikaltėlių pasaulį nebelįs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *