Čefyras ir čefriukas

Čefyras

Čefyras verdamas ir geriamas lai­kantis senovinio ritualo

Čefyras – labai stipri juoda arbata, turinti stiprų stimuliuojantį poveikį. Išgerti puodelį čefyro yra tas pats kaip vienu mauku ištuštinti pusę litro kavos.

Čefyras verdamas nedideliame puode, čejyrbake, kuris nenaudojamas niekam kitam ir niekada neplaunamas su plovikliu, tik išskalaujamas šaltu vandeniu. Nešvarus, nuo arbatos apnašų pajuodęs čefyrbakas yra labiau vertinamas, nes čefyras išeina skanesnis.

Kai vanduo užverda, ugnis užgesina­ma ir į jį suberiama juodoji nesmulkintų lapų arbata. Arbata būtinai turi būti iš Irkutsko, esančio Sibire. Ten auginama ypa­tinga arbata, stipriausia ir skaniausia iš visų. Ją mėgsta visi senieji Rusijos nusikaltėliai. Ji gerokai skiriasi nuo garsiosios Krasnodaro arbatos, kurią labai mėgsta namų šeimininkės. Tai pusryčiams tinkama silpna arbata, geriama Maskvoje ir Pietų Rusijoje.

No­rint paruošti gero čefyro, reikia net iki pusės kilogramo arba­tos lapų. Lapai paliekami karštame vandenyje, kad pritrauktų, ir laikomi ne ilgiau kaip dešimt minučių, kitaip čefyras tampa rūgštus ir neskanus. Puodas uždengiamas dangčiu, kad negaruotų. Patartina viską apsukti rankšluosčiu, šitaip palaikoma temperatūra. Kai arbatos lapai nusėda ir nebeplaukioja pavir­šiuje, čefyras paruoštas. Ne be reikalo norint pasakyti, kad jau galima gerti, sakoma, jog čefyras „nusėdo“. Viskas perpilama per sietelį: arbatos lapai neišmetami. Jie sudedami į lėkštę ir paliekami išdžiūti. Paskui iš jų bus galima virti paprastą arba­tą, geriamą su citrina ir cukrumi kartu su saldumynais.

Čefyras geriamas iš didelio metalinio arba sidabrinio puo­delio, kuriame telpa daugiau kaip litras arbatos. Geriama ke­liese. Puodelis vadinamas bodjaga. Senąja sibiriečių nusikaltė­lių kalba tai reiškia „gertuvė“. Jis leidžiamas iš rankų į rankas. Puodelį reikia perduoti greta sėdinčiam draugui laikrodžio rodyklės ir jokiu būdu ne priešinga kryptimi. Kaskart reikia gurkštelti nei daugiau, nei mažiau, o lygiai tris kartus. Gėri­mo ritualo metu negalima kalbėti, rūkyti, valgyti ar daryti ko nors kito.

Negalima pūsti į puodelį: tai laikoma prakeikimą reiškiančiu ženklu. Pirmasis gerti pradeda čefyrą išviręs žmo­gus, paskui puodelis perduodamas kitiems. Tas, kuris jį baigia, turi atsistoti, išplauti puodelį ir padėti jį į vietą. Tuomet jau galima kalbėti, surūkyti cigaretę ar suvalgyti ko nors saldaus.

Šios taisyklės nėra visiškai vienodos visose bendruomenėse. Pavyzdžiui, centrinėje Rusijoje gurkštelėjama ne tris, o tik du gurkšnius, o pūtimas į puodelį laikomas maloniu poelgiu kitų atžvilgiu, jiems vėsini karštą gėrimą. Vienaip ar kitaip, vaišini­mas čefyru yra laikomas pagarbos ir draugystės ženklu.

Skaniausias čefyras būna tuomet, kai jis verdamas ant atvi­ros malkomis kūrenamos liepsnos. Dėl šios priežasties dauge­lio nusikaltėlių namų židinyje įrengta speciali konstrukcija, skirta čefyrui virti. Dar galima naudoti krosnis, bet niekada čefyro negalima virti ant dujinės viryklės.

Sibire priimta čefyrą gerti iškart paruošus: atšalęs jis nebe šildomas, išpilamas laukan. Kitose vietose, ypač kalėjime, čefyrą galima pašildyti, bet ne daugiau kaip vieną kartą. Pa­šildytas čefyras nebevadinamas čefyru, tuomet jis vadinamas „čefyriuku“: tampa mažybinis visomis prasmėmis.

[S.A.101]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *