Buvusio kalinio užduotis – išgyventi

Kalinys

Trejus metus atlikęs bausmę atviroje kolonijoje ir ten trijų rankos pirštų netekęs statybininkas išėjęs į laisvę patyrė, kad tokiems žmonėms, kaip jis valstybė viena ranka duoda, kita atima.

Iš nelaisvės – be trijų pirštų

Panevėžietis 51 metų Povilas (Vardas pakeistas), tris metus atlikęs bausmę Pravieniškių 2-uose pataisos namuose – atviroje kolonijoje. Pagal profesiją statybininko, kolonijoje netekusio kairės rankos trijų pirštų dalies, laukė ubago lazda.

Medikai Povilo invalidu nepripažino, Darbo birža nepasiūlė nei darbo, nei pašalpos.

Laisvėje Povilas jaučiasi tarsi patekęs į socialinį realybės šou su užduotimi kuo ilgiau išgyventi be pajamų.

Panevėžietis patyrė, kad tokių kaip jis, nors ir vieną kartą gyvenime sėdėjusių už grotų, nors ir už nesunkų nusikaltimą, problemos valstybės ir visuomenės nejaudina. Ji turi svarbesnių.

Tol, kol skurdo į kampą įspeisti buvę nuteistieji vėl nusikalsta.

Povilas tikina nė minčių neturįs vogti, sukčiauti ar juolab plėšikauti. Vyras pamina savo išdidumą ir prašo nemokamos sriubos, pažįstamų – sušelpti keliais litais.

Labiausiai Povilą gąsdina tai, kad tokia būtis ne laikina.

„Kas mane, pradėjusį šeštą dešimtį metų, suluošintais pirštais, teistą, priims į darbą?“,– klausia jis.

Jo nuomone, valstybė kartą suklupusio savo piliečio neturėtų pribaigti, o padėti jam atsitiesti.

Darbo biržos, Socialinės paramos skyriaus specialistai sako, jog nėra taip, kad grįžusieji iš įkalinimo įstaigų būtų visai palikti likimo valiai. Jie turi tam tikrų lengvatų įsidarbindami, gauna socialines pašalpas.

Darbu trumpino laiką

Povilas buvo nuteistas 3,5 metų. Paleistas iki bausmės atlikimo pabaigos likus 4 mėnesiams. Tai – pirmas teistumas jo gyvenime.

Visą gyvenimą betonuotoju, tinkuotoju statybose dirbęs vyras tikina nė baisiausiame sapne nesapnavęs, kad sulaukęs brandaus amžiaus atsidurs kalėjime.

„Gerai žmonės sako, kad neatsižadėk „terbos“, lazdos ir kalėjimo“,– sako jis.

Povilas nenorėjo detalizuoti, dėl ko prarado laisvę, tik patikino, kad ne dėl eismo įvykio.

„Buvo tokia situacija, pamojavom kumščiais“,– prasitarė pašnekovas.

Nagingas vyras kolonijoje, kad greičiau eitų laikas, dirbo staliumi. Pasak jo, 2,5 metų gamino langus, duris. Vyras piktinosi, jog dokumentuose įrašyta, kad jis dirbo tik 13 mėnesių.

„Iš tiesų dirbau beveik visą bausmės laiką. Pats veržiausi į darbą. Manęs giminės nerėmė taip, kaip kai kurių nuteistųjų. Taigi norėjau kažkiek užsidirbti, bet to, iš proto gali išeiti, jei sėdėsi sudėjęs rankas“,– pasakojo jis.

Povilas darbo vietoje patyrė traumą. Staklės jam nupjovė tris kairės rankos pirštus iki pusės. Šis įvykis buvo traktuotas kaip nelaimingas atsitikimas.

„Aš buvau apkaltintas neatsargumu. Iš tiesų, tą kartą skubėjau dirbti. Staklių pjūklai buvo atšipę. Jau anksčiau prašiau juos pagaląsti, bet niekas neskubėjo. Atsitiko taip, kaip atsitiko – likau sužalotais pirštais“,– kalbėjo vyras.

Dirbdamas kolonijoje Povilas per mėnesį užsidirbdavo nuo 100 iki 200 litų, kartais daugiau. Penki procentai sumos eidavo į jo kaupiamąją sąskaitą. Likusius pinigus jis išleisdavo maistui, cigaretėms.

„Prieš pusantrų metų mečiau rūkyti. Gaila buvo rūkalams leisti pinigus“,– pridūrė jis.

Povilas manė, jog darbo kolonijoje laikas bus įskaitytas į bendrą darbo stažą, o jis visą tą laiką yra draustas valstybiniu socialiniu draudimu. Vyras rodė atlyginimo mokėjimą patvirtinančius čekius, kuriuose matyti tam tikri atskaitymai. Tačiau išėjus į laisvę jo laukė didelis nusivylimas.

Dukra suteikė pastogę

Kolonijos vartus Povilas uždarė kišenėje turėdamas 200 litų – tiek buvo susitaupęs. Vyras teigia negavęs pinigų net kelionei namo į Panevėžį.

Tik grįžęs jis iš karto nuskubėjo registruotis į Darbo biržą. Povilą ištiko šokas, kai jį konsultuojanti specialistė pareiškė, kad darbo jam nėra, o pašalpa nepriklauso, nes per paskutinius trejus metus jis neturi 18 mėnesių darbo stažo.

„Kad neturi man pasiūlyti darbo, nieko keisto. Pilna sveikų, jaunų bedarbių vyrų statybininkų, o aš beveik be trijų pirštų. Koks gi darbdavys tokio norės“,– kalbėjo Povilas.

Vis dėlto vyras nemano, kad dėl suluošintų pirštų turėtų visai atsisakyti vilties susirasti darbą. Jis sakė kolonijoje įgijęs pakankamai staliaus darbo įgūdžių, bet neturįs staliaus pažymėjimo.

Darbo biržoje Povilas pasiteiravo, ar negalėtų lankyti stalių staklininkų kursų, tačiau išgirdo, jog šiuo metu tokie neorganizuojami.

Panevėžiečiui medikai nustatė, kad jis yra netekęs tik 10 procentų darbingumo. Netekto darbingumo pensiją „Sodra“ jam mokėtų tik tuo atveju, jeigu jis būtų praradęs ne mažiau kaip 45–55 procentus darbingumo.

„Oficialiai esu darbingas, bet kaip darbuotojas niekam nereikalingas“,– apie savo padėtį kalbėjo panevėžietis.

Kadangi Povilas buvo registruotas Ukmergės rajone, užtruko, kol išsiregistravo ir prisiregistravo Panevėžyje. Tik tada jis galėjo kreiptis į miesto Socialinės paramos skyrių socialinės pašalpos.

Povilo kolonijoje susitaupyti 200 litų netruko ištirpti. Pasak vyro, jam dar pasisekė, kad turi dukrą, kuri jam suteikė pastogę. Tačiau paremti tėvo materialiai negali.

Prieš patekdamas į koloniją Povilas nuomojosi butą. Anksčiau jis su šeima gyvena nuosavame bute, po skyrybų su žmona butas liko jai.

Povilas neslėpė, kad jam labai nesmagu eiti ištiesta ranka, tačiau kitos išeities jis nemato.

Darbas nelaisvėje nesiskaito

Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė patvirtino, kad Povilui bedarbio pašalpa nepriklauso.

„Per pastaruosius trejus metus jis neturi nė dienos darbo stažo“,– paaiškino ji.

Kalėjimų departamento vyriausioji specialistė Audrė Mikšienė sakė, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą.

Išeitų, kad Povilas turėtų gauti tam tikrą kompensaciją už kolonijoje darbo metu patirtą sužalojimą, tačiau vyras dar nėra gavęs jokios išmokos.

A.Mikšienė taip pat patikino, kad nuteistųjų darbo laikas atliekant bausmę neįskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą, išskyrus tam tikras išimtis.

Bedarbis Povilas galės būti registruotas Darbo biržoje, tačiau ši jam bedarbio pašalpos nemokės tol, kol jis neįgis 18 mėnesių darbo stažo.

Kitaip sakant, jei vyras susirastų darbą, išdirbtų mažiausiai pusantrų metų ir vėl taptų bedarbiu, tuomet jau gautų nedarbo draudimo išmoką.

Teoriškai yra dar viena galimybė gauti bedarbio pašalpą greičiau. Jeigu Povilas į darbą priėmusi įmonė bankrutuotų ar dėl etatų mažinimo, kitų svarbių priežasčių jį atleistų iš darbo, jis galėtų gauti bedarbio pašalpą ir neišdirbęs pusantrų metų.

„Užburtas ratas ir tiek. Būtinai reikia turėti darbą, kaip dirbti, jeigu nėra darbo?“– svarsto Povilas.

A.Biguzienės teigimu, jo galimybes įsidarbinti didina tai, kad iš įkalinimo įstaigų grįžusiems asmenims yra taikomos papildomo užimtumo garantijos, t.y. juos įdarbinusiems darbdaviams Darbo birža moka subsidiją.

Panevėžio socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Ragėnienė sakė, kad grįžusiems iš įkalinimo įstaigų gyventojams, skirtingai nei kitiems, kad gautų socialinę pašalpą, netaikomas reikalavimas būti registruotiems Darbo biržoje ne trumpiau kaip pusę metų.

Inga Smalskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *