Buvęs bankų plėšikas moko apsisaugojimo paslapčių

Banko apiplesimas

Sulaukęs dvidešimties švedas Andersas Magnussonas įsiliejo į kriminalinį pasaulį, vartojo narkotikus, svaiginosi alkoholiu, kiekvieną savaitę įvykdydavo po 3-5 apiplėšimus, po ketverių metų buvo sučiuptas ir šešerius su puse metų praleido kalėjime, bet niekada nebuvo nuteistas už didžiausią banko apiplėšimą Švedijoje, kurį įvykdė prieš dvidešimt metų drauge su bendrininku nakčiai pasislėpęs banko saugykloje.

Dabar A. Magnussonas pasakoja užsidirbąs iš įvairių konsultacijų ir mokymų, kuriais atskleidžia nusikaltėlių mąstymo gudrybes, veiklos būdus bei informacijos gavimo kanalus.

– Buvote bankų plėšikas, tačiau šiuo metu konsultuojate įmones ir bankus, kaip efektyviai apsisaugoti nuo tokių asmenų, koks pats buvote praeityje. Gal galite trumpai nusakyti, ką tokio pasakojate per paskaitas, ko mokote?

– Mano pristatymas, skirtas bankų darbuotojams, susideda iš kelių dalių. Viena jų apima detalų pasakojimą, kaip aš apiplėšiau vieno Švedijos banko saugyklą. Tai buvo didžiausias banko apiplėšimas Švedijoje. Jis įvykdytas prieš 20 metų – 1991-aisiais, bet iki šiol vis tiek išlieka didžiausiu apiplėšimu. Mes tada pagrobėme 1,1 mln. eurų grynais, keletą kilogramų aukso ir deimantų, juvelyrinių dirbinių, pora šimtų tūkstančių obligacijų.

Banko saugykloje pasislėpėme dviese, buvome ginkluoti. Pasilikome ten per naktį ir ištuštinome seifus bei klientų saugojimo kameras. Tada ryte, kai banko personalas atvėrė saugyklą, nes norėjo paimti pinigų kasininkams, mes pasprukome. Taigi mes atėjome kaip klientai dieną, pasislėpėme saugykloje, mus nakčiai užrakino, viską ištuštinome ir ryte nubėgome į lauke jau mūsų laukiančią mašiną.

Ties sienomis, kur yra saugykla ir klientų saugojimo kameros, buvo ventiliacijos šachtos, kurių vamzdžiai buvo uždengti tik plokštėmis. Mes nuėmėme tas plokštes, įlindome ten ir vėl jas uždėjome. Todėl kai darbuotojai vakare apžiūrėjo patalpą, mūsų nepastebėjo. Šiais laikais bankai jau turi judesio detektorius saugyklų viduje, bet tais laikais niekas net negalvojo, jog kas nors galėtų pasilikti saugykloje per naktį.

– Kaip pasirinkdavote, ką apiplėšti? Kurį banką, kurį namą?

– Pirmiausia reikia būti gerai informuotam. Kriminalinis pasaulis informacija dažniausiai dalijasi arba ja prekiauja miesto naktiniuose klubuose. Į klubą tu ateini pasirodyti, užsisakai VIP ložę, prikvieti daugybę merginų, leidi pinigus, sargybiniai tave pažįsta, gerbia ir taip toliau. Tačiau dalis žmonių irgi nori patekti į kompaniją ir vienintelis būdas jiems tai padaryti – suteikti vertingos informacijos.

Kadangi prieš visa tai aš sportavau, buvau Švedijos nacionalinės atletų rinktinės narys, tai iš šios aplinkos turėjau keletą draugų, kurių vienas dirbo banke. Būdamas klube jis matė, kaip plačiai aš gyvenu, o jis dirbo banke ir uždirbdavo tikrai ne taip jau daug. Jam viskas atrodė gražu, gražūs laikrodžiai, merginos… Jis vieną kartą atėjo pas mane ir pasakė turįs idėją, kaip apiplėšti banką, kuriame jis dirbo. Mes pradėjome kalbėti, aš sužinojau, kaip nepastebėtam dieną patekti į saugyklą.

Iš pradžių jo planas buvo įslinkti dieną į banką, išplėšti seifus ir pabėgti. Aš pabandžiau patekti ten dienos metu apsižvalgyti, bet supratau, kad jo planas neveiks, nes kai mes pradėsime laužti seifus, triukšmas bus pernelyg didelis ir banko darbuotojai tikrai pastebės, kad kažkas vyksta. Be to, tai užtruktų per ilgai ir mes negalėtume pasprukti prieš atvykstant policijai, jeigu kas nors mus pastebėtų.

Tačiau tuo metu kaip tik perskaičiau straipsnį viename laikraštyje apie senutę, kuri saugykloje peržiūrinėjo dokumentus ir nepastebėjo, kiek valandų. Darbuotojai atidžiai nepatikrino, ar saugykla tuščia, todėl senutę užrakino, o ryte atrado visą išsigandusią. Aš supratau, kad saugyklos viduje nėra jokių judesio detektorių ir ten galima laisvai likti nepastebėtam.

– Jūs kalbate apie savo stambiausią banko apiplėšimą, tačiau kaip atranka vykdavo anksčiau?

– Iš viso apiplėšiau 7 bankus, taip pat išlaužiau nuo 300 iki 500 seifų. Didžiuma parduotuvių turi seifus pinigams, įvairios kompanijos taip pat laiko šiek tiek grynųjų įvairiems reikalams.

Esminis dalykas yra atrodyti respektabiliai ir apžiūrėti aplinką. Tiesiog įeini į ofisą, randi pasiteisinimą, kodėl tu čia, nužvelgi, kokia signalizacija. O naktį patenki į pastatą, surandi seifą ir viskas.

Kartais mes turėdavome konkrečios informacijos, nes žmonės, dirbantys tose įstaigose, ateidavo į naktinį klubą ir papasakodavo, kur yra pinigai. Kartais mes vogdavome ne tik pinigus, bet ir elektroninę įrangą ir visa kita.

Iš esmės apiplėšti galima bet ką ir bet kur. Gali būti instaliuota ir signalizacija, ir puikūs seifai.

Pavyzdžiui, bankomatai. Bankomatas yra tas pats seifas su nedideliu įrenginiu, paduodančiu pinigus klientui. Šio tipo seifo negali atidaryti su laužtuvu, reikia jį sprogdinti. Arba išplėšti jį visą, įkrauti į sunkvežimį ir susprogdinti vėliau.

Sprogdinimas yra dažniausias variantas, bet tai sukelia nereikalingą dėmesį, be to, galima sunaikinti dalį pinigų.

Kariuomenėje išmokau sprogdinti. Taip pat bandymų ir klaidų metodu. Turiu omenyje, kad visa teorija apie sprogmenų gaminimą ir jų veikimą, kaip nukreipti sprogimo galią tau reikiama linkme, nėra labai sudėtinga. Svarbiausia mokėti elgtis su trotilu. Aišku, bandai, žiūri, kaip visa tai veikia ir išmoksti. Kiekvieną savaitę aš įvykdydavau nuo 3 iki 5 vagysčių, todėl visko išmokstama labai greitai.

Tai buvo kaip darbas. Vagysčių planavimas ir vykdymas, naktinių klubų lankymas buvo kaip visos darbo dienos darbas. Aišku, dar vartojau narkotikus, bet niekada negerdavau ir nesisvaigindavau vykdydamas apiplėšimus ir vagystes arba ruošdamasis joms – tada reikia būti budriam. Po to galima, bet ne anksčiau.

– Pasakojote, kad dydįjį banko apiplėšimą vykdėte gavęs informacijos iš savo pažįstamo, kuris dirbo tame banke. Ar tai dažnas atvejis, kai asmuo, dirbantis konkrečioje įstaigoje, informuoja šešėlinį pasaulį apie saugumo sistemas, nurodo, kur pinigai ir kiti vertingi daiktai?

– Vykdant smulkesnes vagystes, informaciją galima rasti paprastai – stebint, tiriant, nereiki jokios vidinės pagalbos. Aišku, tai visada padeda, bet tai ne visuomet būtina. Tačiau kai kalbama apie didesnes ir sudėtingesnes vagystes, visuomet reikia bent trupučio informacijos iš vidaus, kad būtų galima pradėti planuoti. Sakyčiau, kad kiekvienas bent kiek sudėtingesnis apiplėšimas yra įvykdomas, kai kažkas iš vidaus teikia informaciją.

Tačiau aš galiu pasakyti, kad šiais laikais bankai nėra patrauklūs taikiniai, nes jie nelaiko daug grynųjų. Plėšikai eina ten, kur yra grynų pinigų.

– Kaip viskas klostėsi po didžiojo banko apiplėšimo? Nesibaiminote, kad jus suims?

– Kaip paprastai – keliavau, būdavau naktiniuose klubuose, pirkdavau brangius pirkinius – motociklus, juvelyrinius dirbinius, butus. Buvau apsuptas merginų, važiavau į Monte Karlą ir taip toliau.

Labai stipriai nesijaudinau. Aš turėjau mirti jau kokius dešimt kartų – buvau pašautas, padurtas, keletą kartų buvau sumuštas iki sąmonės netekimo, ne kartą buvau perdozavęs narkotikų, esu patekęs į avariją važiuodama motociklu, todėl jeigu manęs nebūtų pagavę, aš arba kas nors kitas tikrai būtų miręs per metus.

Kitas apiplėšimas, kurį aš planavau prieš mane pagaunant, buvo transporto sunkvežimio, vykstančio iš Švedijos vyriausybės banko, užpuolimas. Ten turėjo būti nuo 20 iki 30 mln. eurų, mes turėjome tą padaryti su malūnsparniu ir kulkosvaidžiu, nes sunkvežimį lydėjo policijos apsauga. Todėl turėjome turėti galingus ginklus.

Bet aš šniaukščiau kokainą, todėl nelabai viskuo rūpinausi. Man nerūpėjo, ar aš nušausiu kažką, ar mane nušaus. Aš tiesiog norėjau įvykdyti didžiausią apiplėšimą Europoje, o mano mirtis man nerūpėjo. Jei miršti jaunas, gražiau atrodai.

Mano pirmoji vagystė buvo, kai man buvo 20 metų. Dariau ir kitokio pobūdžio nusikaltimų, bet ne tiek daug. Dar prieš visa tai aš intensyviai sportavau, tačiau, kai sutikau savo senų laikų draugus iš mokyklos, prasidėjo naktiniai klubai ir panašiai. Tie draugai buvo smulkūs nusikaltėliai, o aš nusprendžiau, kad noriu būti viso to dalis, bet noriu būti geriausias.

Kai mane pagavo, man buvo 24-eri.

– Kaip reagavo jūsų tėvai? Kada jie sužinojo, kuo užsiimate?

– Jie nežinojo. Kai jie manęs paklausdavo, kaip aš užsidirbu pinigus, aš sakydavau, kad tarpininkauju sudarinėjant būstų nuomos sutartis. Jie, aišku, jaudinosi, nes aš nemažai gerdavau – jie pastebėjo šį įprotį, bet nelabai ką galėjo padaryti. Tačiau jie visiškai nenutuokė, kad aš nusikaltėlis. Mama sužinojo viską vieną rytą nuėjusi iki laiškų dėžutės ir išsiėmusi laikraštį, kurio pirmame puslapyje švietė mano nuotrauka. Taip ji sužinojo, kad aš nusikaltėlis.

Praėjus maždaug metams po didžiojo banko apiplėšimo mus sugavo. Įdomiausia, kad kažkas pašnibždėjo policijai, jog tai padarėme mes, bet jie negalėjo to įrodyti.

Nepalikome visiškai nieko – nei DNR, nei atspaudų, jokių įrodymų nebuvo ir namuose.

Dalį pinigų laikėme užsienio sąskaitose, truputį jų laikiau savo giminaičių ir pažįstamų namuose jiems to net nežinant. Be to, turėti daug pinigų nėra nelegalu.

– Taip, tačiau ar jums nereikėjo pagrįsti, iš kur jūs juos gavote?

– Ne, tai jie turėjo įrodyti, kad aš juos gavau nusikalstamu būdu. Policija rado 200 deimantų mano bute. Jie paklausė, iš kur aš juos gavau, aš pasakiau, kad laimėjau žaisdamas pokerį. Klausė iš ko? Aš pasakiau, kad nesakysiu ir tiek. Policija negalėjo įrodyti, iš kur yra šie deimantai, nors, aišku, įtarė. Jie žinojo, kad pažįstu tą vaikiną iš banko, apklausė jį, bet negalėjo nieko įrodyti.

– Už ką tada jus suėmė?

Aš buvau nuteistas už prekeivio meno kūriniais apiplėšimą. Tiesą sakant, man visiškai nereikėjo pinigų, bet gavau šiokios tokios informacijos, tai buvo lengva, tačiau tuo metu prisiragavau daug kokaino ir buvau nelabai sąmoningas. Kai prisišniaukšti kokaino, jautiesi nepažeidžiamas, todėl pasidariau nerūpestingas ir besiruošiant šiam apiplėšimui palikau mažojo pirštelio antspaudą ant vieno popieriaus lapo, kai derėjausi dėl tapybos darbų pirkimo su tuo prekeiviu.

Policija neturėjo mano pirštų atspaudų, bet po pusės metų areštavo vieną vaikiną, turėjusį pinigų iš vadinamojo Gorbačiovo apiplėšimo. Mes jį vadiname Gorbačiovo apiplėšimu, nes buvome užsidėję Michailo Gorbačiovo išvaizdos kaukes.

Tada suėmė ir mus visus, paėmė pirštų atspaudus, ir nors negalėjo mūsų susieti su Gorbačiovo apiplėšimu, tačiau mane susiejo su ankstesniuoju nusikaltimu. Už šį apiplėšimą mane ir nuteisė.

Be to, kai mane areštavo, buvau ginkluotas, nukreipiau ginklą į policininkus, buvo susišaudymas, mane pašovė. Taigi prekeivio meno dirbiniais apiplėšimas, pasipriešinimas suimant ir rengimasis kitam apiplėšimui kainavo 6,5 metų nelaisvės.

Kalėdamas aš įstojau į Stokholmo ekonomikos mokyklą, geriausią verslo mokyklą Švedijoje, studijavau, studijas finansavau prisiplėštais pinigais, gaudavau tikrai gerus įvertinimus ir pabaigiau ją tikrai gerais pažymiais.

– Kodėl nusprendėte studijuoti? Gal jūsų šalies kaliniams tai įprasta praktika?

– Ne, dauguma kalinių ten vartoja narkotikus ir žaidžia kortomis, tačiau aš nutariau, kad nebūsiu nevykėlis. Be to, tu negali vykdyti apiplėšimų, jeigu jau kartą buvai nuteistas – tave visuomet stebės, todėl maniau, jog išėjęs iš kalėjimo nebeplėšinėsiu, o imsiuosi finansinių nusikaltimų. Todėl pradėjau studijuoti. O kur galima išmokti daryti finansinius nusikaltimus? Studijuojant geriausioje Švedijos verslo mokykloje.

Ėmiausi rimtai studijuoti, gaudavau geriausius įvertinimus, tačiau vis dar vartojau narkotikus, todėl studijos užsitęsė. Bet kai nusprendžiau mesti visus kvaišalus, pagalvojau, kad man nereikia daryti nusikaltimų tam, kad uždirbčiau pinigus. Galiu užsidirbti ir sąžiningai imdamasis verslo, nes nesu kvailas. Iki tol nelabai suvokiau, kad galiu būti normalios visuomenės dalis.

Praėjus penkeriems metams po bausmės atlikimo ir keletui metų po to, kai mečiau kvaišalus, mirė mano motina. Iki studijų pabaigos bebuvo likę metai. Kai ji mirė, man atėjo į galvą, kad pinigai visai nėra svarbūs. Jei turi pinigų maistui, būstui, realiai daugiau nelabai ir reikia. Aišku, gera turėti daugiau, bet tai nėra labai būtina.

– Studijas baigėte kalėjime?

– Ne, kalėjime aš studijavau apie ketverius metus. Išėjus iš kalėjimo pirmieji metai nebuvo labai geri, paskui dvejus metus prašvaisčiau vartodamas narkotikus ir alkoholį, tada nutariau kvaišalus mesti ir reikalai ėmė gerėti, nors studijoms baigti prireikė dar trejų metų.

Kai išėjau iš kalėjimo vis dar turėjau visus pinigus iš apiplėšimų ir vagysčių, todėl galėjau daugiau nebenusikalsti, bet kadangi gėriau ir vartojau narkotikus, manęs šalinosi draugai, paliko mergina, šeima jaudinosi.

Todėl galiausiai nutariau ieškoti pagalbos: susisiekiau su anoniminių alkoholikų draugija, pradėjau vaikščioti į susitikimus, ėmiau dirbti su savimi terapijos kursuose dukart per savaitę, pradėjau medituoti, užsiiminėti joga, skaityti knygas, vaikščioti į įvairiausius kursus.

Tačiau tuo metu, kai mano gyvenimas jau ėjo geryn, staiga susirgo ir mirė mano mama. Jaučiau, kad visa tai, ko išmokau, buvo puiku, bet tai nepadėjo man įveikti graužaties po jos mirties. Per tą laiką pusę metų praleidau mokydamasis Sidnėjuje. Kadangi buvau gerai baigęs Stokholmo verslo mokyklą, gavau stipendiją, todėl pusę metų vėl studijavau ir sutikau kažką panašaus į mentorių, kuris rekomendavo trumpą reabilitacijos programą. Nors buvau nusiteikęs skeptiškai, išbandžiau jo metodą ir jis tikrai veikė.

Aš taip pat supratau, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, ką padariau blogo, todėl susisiekiau su žmonėmis, kuriuos apiplėšiau ir atidaviau pinigus, atsiprašiau jų.

– Ar grąžinote laimikį iš didžiausio savo banko apiplėšimo?

– Ne. Tiesą sakant, kai išėjau iš kalėjimo, turėjau apie 400 tūkst. eurų. Bet praėjus dvejiems metams po bausmės atlikimo mano draugas nesėkmingai investavo pinigus, prisiskolino pinigų: viskas ėjosi tik blogyn, o jis vis dar skolinosi. Galiausiai, jis pabėgo iš Švedijos, turėdamas 2,5 mln. eurų. Visi skolinusieji, tame tarpe ir aš, praradome visus savo pinigus, nors dabar esu dėl to visai patenkintas, nes viskas, ką turiu dabar, sukūriau pats ir pinigai, kuriuos grąžinu anksčiau apiplėštiems žmonėms yra uždirbti už seminarus ir paskaitas, tokias kaip ši Vilniuje.

Pavyzdžiui, neseniai susitikau moterį, kurią apiplėšiau prieš dvidešimt metų, sutikau ją policijos komisariate prieš metus. Susėdome ir tris valandas kalbėjomės, ji papasakojo, kaip jautėsi, kai ją apiplėšiau, aš papasakojau savo jausmus, atsiprašiau, ji man atleido ir po savaitės mes susitikome pietų, aš jai sumokėjau 5 tūkst. eurų moralinės žalos kompensaciją.

– O turėjote merginą prieš patekdamas į kalėjimą? Ta prasme tikrą merginą, o ne vienos dienos?

Taip, turėjau. Ją sutikau likus mėnesiui iki Gorbačiovo apiplėšimo. Mes buvome kartu metus prieš mano suėmimą, ji liko su manim visą laiką, kol aš kalėjau, bet išsiskyrėme po mėnesio nuo mano išėjimo iš kalėjimo. O po dviejų mėnesių sutikau savo būsimą žmoną.

Naktiniame klube, po trijų mėnesių kai išėjau iš kalėjimo radau savo busimą žmoną. Mes tiesiog kartu linksminomės naktiniame klube. Aš esu švarus jau trylika metų, ji taip pat. Ji irgi pakeitė savo gyvenimo būdą. Žinote, ji buvo gerai atrodanti naktinių klubų vakarėlių liūtė. Mes buvome trumpai išsiskyrę, kai aš nusprendžiau tapti švarus, bet paskui vėl susiėjome, susituokėme, sulaukėme dviejų vaikų.

– Pakalbėkime apie šiuolaikinius apiplėšimus. Iš jūsų supratau, kad iš esmės jokia vieta negali būti apsaugota šimtu procentų…

– Aš nemanau, kad tai didelė problema. Nėra tiek daug žmonių, kurie regztų aukšto lygio nusikaltimus. Dauguma apiplėšimų nėra gerai suplanuoti ir sustyguoti. Todėl bankų apiplėšimų skaičius Švedijoje bei Baltijos šalyse yra pakankamai mažas.

Tai nėra didelė problema apskritai, nors jei dirbi banke ir tavo pareigos yra užtikrinti saugumą, tai, žinoma, jaudintis reikia. Esminė problema nėra ta, kad bankas gali prarasti pinigus. Bankai yra apsidraudę ir panašiai. Pagrindinė bėda – darbuotojai, kuriems gali kas nors nutikti. Iš esmės labiausiai stengiamasi apsaugoti žmones.

Žmonės, kurie rūpinasi saugumu, dėmesį sutelkia į saugumo sistemas, signalizaciją ir panašius dalykus, bet reikia paprasčiausiai įsivaizduoti, ar aš pats galėčiau įvykdyti apiplėšimą. Jeigu atsakymas yra taip, tada reikia kažką keisti.

Iš esmės būtina išlaisvinti savo vaizduotę. Jeigu policija ar kitos tarnybos būtų panaudojusios vaizduotę, apiplėšimas su malūnsparniu, įvykdytas pernai Švedijoje, nebūtų pasisekęs. Aš kalbėjau apie šitą apiplėšimą su saugos kompanija, kuri tuomet buvo užpulta, ir paklausiau, ar galėjo jie patys visa tai įvykdyti.

Jeigu šį klausimą jie būtų uždavę sau prieš apiplėšimą, atsakymas būtų buvęs toks: taip, bet pinigų pagrobimas gali užtrukti ir per tą laiką atvyks policija. O kaip apiplėšti dar prieš atvykstant ir apsupant policijai? Na, tuomet reikia malūnsparnio, tačiau taip niekas dar nieko neplėšė. Čia ir yra esmė – reikia tiesiog įsivaizduoti visus būdus, kaip galima apiplėšti konkretų taikinį. Net jeigu taip niekas niekada nėra daręs.

– Ką jūs patartumėte daryti banko darbuotojams, staiga išvydusiems plėšikus su ginklais?

– Atiduoti pinigus ir daryti viską, ko plėšikai prašo, bei leisti policijai dirbti savo darbą. Tai tiesiog pinigai, popierius. Nereikia vaidinti herojaus.

– Konsultuojate saugos bendroves ir kitas įmones, kurioms rūpi apsaugoti savo turtą. Ar neketinate dirbti su saugos įmonėmis, kurios užsiima įžymybių apsauga? Iš esmės juk galima pinigus grobti grobiant turtingus žmones…

– Aš manau, kad tai nusikaltimų grupė, kuri laikui bėgant tik populiarės. Jeigu bankai stipriau apsaugoti, tai žmonės ne. Aišku, garsenybių grobti nelabai apsimoka, nes rizika labai didelė, tačiau geriausia nusitaikyti į gana sėkmingus, bet ne paties didžiausio kalibro verslininkus, kurie turi porą šimtų tūkstančių eurų banke ar kur kitur. Pagrobi tokį verslininką ir priverti jį pervesti pinigus, o kai pinigai pervesti – paleidi. Švedijoje buvo keletas tokių incidentų, kai žmonės buvo pagrobti.

Visuomet lengviau įsilaužti į žmogaus namus nei į banką. Kaip sakiau, bankai nebelaiko daug grynųjų pinigų, todėl nusikaltėliai seka ten, kur eina pinigai. Manau, kad ateityje bus vis daugiau turtingų žmonių grobimų.

Vilniuje, buvęs plėšikas, A. Magnussonas lankėsi SEB banko kvietimu ir vedė seminarą banko darbuotojams. SEB banko Prevencijos departamento direktorius Audrius Šapola,sako, kad šis seminaras suteikia banko darbuotojams unikalią galimybę susitikti su kažkuo iš už „kitos tvoros pusės“ – su žmogumi, kuris visiškai pakeitė savo gyvenimą ir yra pasirengęs pasidalinti savo patirtimi.

Šaltinis: www.DELFI.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *