Bulgarija – mafijos valstybė

Bulgarijos kalėjimas

Šiuo metu Bulgariją valdo ne parlamentas, o šalį pasidalijusios nusikalstamos grupuotės. Su tokią valstybę susipažinęs ir joje slapstėsi Henrikas Daktaras.

Bulgarijos laikraščiai aprašė, televizijos parodė lietuvių mafiozo areštą, po to dar buvo pora reportažų iš Varnos teismų, pasakojimas apie Ramutės Daktarienės spaudos konferenciją, ir viskas. Bulgarai turi daugybę savų bėdų ir jiems kitų šalių mafiozai, jei neliečia jų pačių, nėra įdomūs.

Aišku, po to, kai Seimas iš pareigų atstatydino Seimo pirmininką Arūną Valinską, bulgarų spauda parašė, kad Seimo pirmininkas iš posto buvo pašalintas dėl ryšių su mafijos vadeiva, kuris buvo sulaikytas Bulgarijoje. Tada vėl pasirodė ir H. Daktaro, ir A. Valinsko nuotraukos, o H. Daktaras buvo pavadintas „lietuvių Sreteniu Josičiumi“ – palygintas su vietiniu mafijos vadeiva.

Reketuoja net policininkai

Daugeliui mūsų kyla klausimas, kodėl Henrikas Daktaras bėgo į Bulgariją? Tačiau ir neilgai čia pabuvęs supranti, kad šioje šalyje lengva ne tik pasislėpti. Galima užsiimti net tuo, kuo H. Daktaras užsiėmė prieš 20 metų – reketu. Kol kas tai vienas „madingiausių“ ir labiausiai paplitusių nusikaltimų.

Tiesa, dabar ir pas mus šis nusikaltimas vėl atgimsta, vėl už pinigus siūloma „apsauga“ ir „stogas“, o Bulgarijoje ši nusikaltimų rūšis niekur ir nebuvo dingusi. Panašiai kaip Lietuvoje prieš dvidešimtmetį, taip dabar Bulgarijoje reketuojami beveik visi verslininkai. Net ir smulkūs, pagal patentą dirbantys taksistai, batsiuviai, kavinių savininkai – visi jie moka vietinėms gaujoms. Tarp reketininkų – ne tik jauni banditėliai, bet ir uniformuoti policijos pareigūnai.

Aišku, tarp policininkų reketu užsiima tik eiliniai. Komisarų apetitai didesni. Dėl ryšių su mafija buvo priverstas atsistatydinti vidaus reikalų ministras Rumenas Petkovas, o tos pačios ministerijos vyriausiasis sekretorius Ilja Ilijevas ir departamento, kovojančio su mafija, vadovo pavaduotojas Ivanas Ivanovas patys sėdo už grotų.

Mafijos čiuptuvuose – Europos eurai

Mafija čia apraizgiusi ne tik pogrindinį biznį – narkotikų kontrabandą, prostituciją, lošimų namus – bet ir pramonę, žemės ūkį, kelius. Europos Sąjunga kelioms programoms įgyvendinti skyrė Bulgarijai gan solidžią sumą – 7 milijardus eurų. Visi šie pinigai suplaukė į nusikalstamų struktūrų pinigines… Europos komisarai perspėjo šalį, kad jei taip bus ir toliau, tuos pinigus teks grąžinti, o kol kas milijardų davimas pristabdytas.

Bulgarijoje bandoma bent ką pakeisti, bet tai padaryti yra labai sunku. Reaguodama į Europos Komisijos nurodymus, Bulgarija reorganizuoja prokuratūrą, pakeitė kai kuriuos įstatymus, pasodino už grotų kelis mafiozus. Tačiau tie pirmieji pažangos ženklai visiškai nepaveikė Bulgarijos gyventojų kasdienybės. Su kuo tik pakalbėsi, visi skundžiasi ne tiek sunkiu gyvenimu, kiek neteisybe, nesaugumu.

Vakarais miestų gatvės ištuštėja. Restoranuose vakarieniauja asmens sargybinių apsupti mafijos vadeivos. Turistams rekomenduojama vengti tokių vietų, į kurias vaikšto ginkluoti mafiozai, nes šūviai čia gali nuaidėti bet kuriuo metu.

Mafijos valstybė

Per pastaruosius du dešimtmečius Bulgarijoje įvykdyta 150 užsakomųjų žmogžudysčių, tačiau nesurastas ir nenubaustas beveik nė vienas kaltininkas. Tarp nušautųjų – neeilinės asmenybės: milijardinio atominės jėgainės statybų projekto vadovas Borisas Georgijevas, buvęs imtynininkas Georgijus Stojevas.

Pastarasis buvo parašęs net 9 knygas apie Bulgarijos mafijos lyderius. Didžiausio populiarumo susilaukė G. Stojevo trilogija „Bulgarų krikštatėvis“, kurio pagrindiniai herojai – mafijos bosai ir politikai. G. Stojevas aprašė valdžios pareigūnų ryšius su mafija ir neslėpė pagrindinių veikėjų pavardžių. „Nėra nė vieno gyvo ar mirusio bulgarų mafijos boso, kuris nebūtų bendradarbiavęs su šalies specialiosiomis tarnybomis. Visi jie buvo užverbuoti“, – rašė G. Stojevas.

Matydami tokį nebaudžiamumą, žmonės sutrikę. Tas pats G. Stojevas buvo nušautas per pietus, netoli autobusų stotelės, kur daug žmonių. Jei tai vyksta naktį, tai dar galima manyti, kad bent kažko tie nusikaltėliai bijo. Kai nusikaltėliai žudo vieni kitus, galima sakyti, kad jie nepasidalija pelnu, kovoja dėl vietos po saule. Bet kai kėsinamasi į žinomus žmones, kai nusikaltėliai nebijo teisingumo, nes niekas nėra už tai baudžiamas, daugelį apima neviltis. „Kitos valstybės turi mafiją, o Bulgarijoje mafija turi valstybę“, – tai parlamentaro, bandančio kovoti su korupcija, Atano Atanasovo žodžiai.

Su korupcija kovoja ir vykdomoji valdžia. Šalies Konsultacinės tarybos posėdžio metu buvo priimtos 8 kovos su korupcija priemonės. Kol kas tai tik bendri žodžiai: „Kuo skubiau vykdyti teismų reformą; priimti interesų konfiktų įstatymą; leisti konfiskuoti neteisėtai įgytą turtą“, ir panašiai. Tokie įstatymai pas mus jau priimti ir duoda vaisius. Bulgarai irgi viliasi, kad padedant Europos Sąjungai gyvenimas bent kiek pagerės.

Kalbus sargas

Tie skaitytojai, kurie turėjo kantrybės ir perskaitė šitokią ilgoką įžangą apie Bulgariją, dabar puikiai įsivaizduoja, kad Henrikas Daktaras šalyje prie Juodosios jūros turėjo jaustis lyg žuvis vandenyje.

Savo „tremčiai“ H. Daktaras buvo pasirinkęs nedidelį Kranevo miestelį. Kai kurie Lietuvoje laikraščiai rašė, kad jame gyvena apie 20 000 gyventojų. Tačiau iš tikrųjų tiek galbūt ir prisirenka turistų sezono metu, o dabar Kraneve – vos tūkstantis vietinių. Uždarytos kavinės, šeimyniniai viešbučiai. Ištuštėjęs ir didžiulis smėlio pliažas.

Sukame ratus miestelio gatvėmis, ieškodami namo, kuriame gyveno lietuviškoji įžymybė. Klausiame vienų, kitų, tačiau niekas nežino, kad jų miestelyje buvo sulaikytas įtariamas net 30 žmogžudysčių lietuvis. Tik iš pat ryto rakiją kavinukėje ragavę trys pagyvenę vyrai mostelėjo ranka kalnų link: „Važiuokite į vilų rajoną“.

Kylame aukštyn. Stabtelėjame prie kelią šluojančių darbininkų. Jie tik trūkteli pečiais – ne, nieko nežinantys. Užtat ant kalno posūkyje statybas saugantis sargas – tikras vaikščiojantis laikraštis. Žino ne tik Henriko Daktaro pavardę, bet ir tai, kad jis gyveno su padirbtu Kęstučio Šimkaus pasu ir kad vietiniai jį vadino Kosta. „Puikus žmogus buvo“, – sako sargas, nors žino, kad jo sąžinę slegia galbūt net 30 žmogžudysčių.

Įvaizdis yra viskas

Puikiu žmogumi H. Daktarą laiko ne tik bulgaras sargas ar buveinę Henytei išnuomojęs šeimyninio viešbučio „Jūros žvilgsnis“ savininkas, bet ir dauguma mūsų tautiečių. Bulgarus dar galima ir suprasti, nes jie H. Daktarą pažinojo vos daugiau nei mėnesį, bet kodėl tokie atlaidūs jam lietuviai? Toje pačioje Varnoje poilsiautojai, sužinoję, kad čia sulaikytas Henrikas Daktaras, dėl to nė kiek nesidžiaugė, o netgi atvirkščiai – gailėjosi. „Tikroji mafija Seime tai, juos reikia sodinti už grotų, o ne Daktarą“, – tokie balsai pasigirdo poilsiautojų autobuse. Ir ne vienas ėmė pasakoti, koks esą geras buvęs tas Henytė.

Dėl tokio jo įvaizdžio suformavimo didelė kaltė tenka žurnalistams. „Akistata“, spausdindama knygos „Išlikt žmogumi“ ištraukas, stengiasi pakalbinti kriminalistus, prokurorus, nusikaltimo aukas, kad parodytų tikrąjį Henytės veidą, kad demaskuotų banditą, kurį dauguma žiniasklaidos yra pavertusi tokiu šeimą mylinčiu Tadu Blinda. Nuolat besišypsantis iš televizijos ekranų balandžių mylėtojas, nešiojantis dėžes motinos parduotuvėje ir svajojantis išnaikinti KGB parsidavusius prokurorus… Apie tai Henytė, anot kai kurių televizijos laidų, esą svajojęs net ir sėdėdamas už grotų. Teigiamą įvaizdį stiprino ir H. Daktaro moterys – motina, žmona, dukros. Nė viena apie Henytę nėra pasakiusi jokio blogo žodžio.

O ir pats Henytė savo juodus darbus dirbo tyliai, nesi afišuodamas… Kaune jo konkurentai dingdavo be jokių sprogdinimų ar šūvių. Dingdavo, ir tiek. Net ir H. Daktaro giminės.

Reklama: Dantų implantacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *