Apie kitokį gyvenimą – zonoje

Lukiškių kalėjimas

Straipsnio tikslas – supažindinti su Vilniaus tardymo izoliatoriuje (Lukiškių kalėjime) ir Pravieniškių kolonijoje (zonoje) sustiprintu režimu kalinamų vyriškos lyties asmenų buitimi ir bendravimo kultūra. Asmenys šiose įstaigose kalėjo 1999–2000 metais. Buvo apklausta 12 buvusių kalinių, dauguma iš jų – barygos.

Lukiškių kalėjimas (ofic. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas; LTIK)

Tardymo izoliatorius – kalėjimas, esantis Lukiškėse (Vilnius), viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje.

Lukiškių kalėjime laikinai kalinami suimtieji, laukiantys teismo už padarytus nusikaltimus. Šešiavietėse 6 m˛ kamerose (chatose) gyvena po 6 – 9 ir daugiau žmonių. Valandai per dieną jie išvedami pasivaikščioti. Kad nesusigyventų, įkalintieji dažnai perkėlinėjami iš kameros į kamerą. Nusikaltimo bendrininkai iki teismo į tą pačią kamerą neskiriami. Lukiškių kalėjime laukiantys teismo suimtieji dar gyvena realiomis ar nerealiomis svajonėmis, kaip nebūti nuteistais (neprieiti iki zonos), todėl šiuo laikotarpiu per advokatus bandomi papirkinėti teisėjai.

Lukiškių kalėjimo pusrūsyje laikomi nuteistieji iki gyvos galvos kalėti kalėjimo režimu (krytnikai; rus. – (kortą) kirsti). Iki mirties bausmės panaikinimo čia buvo kalinami mirtininkai. Krytnikai gyvena vienutėse arba po du, kasdien po valandą vaikšto lauke ir iš lėto pūna. Jei į kamerą suleidžiami du krytnikai, skiriamas adaptacinis periodas, per kurį išaiškėja, ar žmonių charakteriai suderinami.

Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija

Pravieniškių kolonijoje nuteistieji kalinami bendru ir sustiprintu režimu. Bendru režimu kalinami asmenys, nuteisti pirmą kartą už lengvus nusikaltimus (chuliganizmą, naminės degtinės gamybą, alimentų nemokėjimą ir pan.). Sustiprintu režimu kalinami nuteistieji už sunkius nusikaltimus (žmogžudystę, grobimą, jei buvo panaudotas ginklas ar padaryti sunkūs kūno sužalojimai, stambaus masto sukčiavimą ir pan.). Esminių egzistencijos skirtumų tarp šių režimų kalinių nėra. Zonoje kaliniai kiek nori būna lauke, gali sportuoti.

Kalinių hierarchija

Kiekvienas asmuo, pirmą kartą patekęs į Lukiškių tardymo izoliatorių, turi užimti tam tikrą vietą kalinių hierarchijoje. Pakartotinai įkalintieji asmenys paprastai užima anksčiau buvusiąją savo nišą. Į kamerą atvestas naujokas pirmiausia „apčiupinėjamas”, t.y senbuvių išklausinėjamas, iš kur jis. Mat kalinius vienija bendros kilmės supratimas, todėl pagal anksčiau gyventąjį regioną jie buriasi į mastis (rus.(arklio) plaukas), nors šis skirstymasis ryškesnis ne kalėjime, o zonoje.

Pagrindą sudaro Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių mastiucha, kiti dažniausiai jungiasi prie jų. Vilniaus rusai yra vadinami portugalais, nes ne visi iš jų kalba lietuviškai. Vilniškiai bendrauja (kentuojasi) su klaipėdiškiais, kauniškiai su panevėžiečiais (čeburekais). Šiauliečiai (šiaulianski) sudaro atskirą grupę, nors nėra tokie stiprūs kaip vilniškiai ir kauniškiai (kavenska mastiucha, kavenski).

Kiekvienas suimtasis turi pasisakyti pateikto kaltinimo straipsnį, tačiau smulkiau klausinėti apie bylą laikoma neetiška, antra vertus, įkyrus smalsuolis gali būti palaikytas policijos šnipu (ožiu). Pamažu išsiaiškinama, kokią vietą naujokas užėmė laisvėje, kriminalinio pasaulio atstovai ieško bendrų pažįstamų.

Jei žmogus neturi „užnugario”, jo užimamą vietą hierarchijoje lemia tik dvasios tvirtumas ir gebėjimas nepalūžti. Pagal šiuos požymius kaliniai sluoksniuojasi į kastas. Naujokų skirstyme išimtį sudaro motinų ir vaikų žudikai, motinų ir vaikų prievartautojai, vaikų tvirkintojai. Tokie automatiškai priskiriami homoseksualų (gaidžių) kastai.

Egzistuoja 4 tradicinės kastos:

1. Aukščiausia kalinių bendruomenės kasta – bachūrai t.y. visi jau nuteistieji kaliniai (zekai), galintys apsiginti. Visi bachūrai sudaro broliją. Jie turi vienas kitą palaikyti; jei kuris patenka į administracijos nemalonę (užlėkė), materialiai remti (šildyti). Bachūrai laiko save užsitarnavusiais poilsio ir nieko nedirba, manydami, kad jiems dirbti negarbinga (v padlu).

Bachūrų kastoje esama vagių (urkos), kišenvagių (ščiupakai), plėšikų (karosai), kurie apiplėšinėja atvirai, tik be ginklo, ir kt. Jei kuris bachūras nori parodyti, kad yra „kietas” (krutas, rus. Krutoj – kietas), pradeda išsidirbinėti (pontuotis): vaikšto pirštus išskėtęs vėduokle – ištiestas rodomasis ir mažasis pirštai, kiti užlenkti.

Zonoje policininkai (mentai) iš bachūrų tarpo skiria („stato”) tvarkdarius (vierchatūrą). Vierchų žinioje yra bendra kalinių kasa (obščiakas), į kurią visi nuteistieji kas mėnesį moka po 20 Lt arba 10 Lt grynais, o už kitus 10 Lt arbata (pakelis vertinamas 3 Lt) arba cigaretėmis (pakelis vertinamas 2,5 Lt). Dalį mokesčių sudaro baudos, pavyzdžiui, jei mokytesnis kalinys pasako tarptautinį žodį, tarkim, diferencialas, perturbacija ir kt., neraštingas gali jo nesuprasti ir įsižeisti. Tada prasideda visokie aiškinimai (išvartymai) ir vierchatūra gali skirti baudą (uždėti nalogą, rus.).

Kasa yra vierchatūros kasininko (kasiro, rus. – kasininkas) žinioje. Manoma, kad bendra kasa suartina broliją. Teoriškai, jei žmogus kovoja už kalinių teises ir patenka į karcerį, jis turėtų būti iš kasos „šildomas” arbata, cigaretėmis ir maistpinigiais, nors realiai vierchatūra „šildo” tik savuosius. Apskritai mūsų dienomis didelę kasos pinigų dalį vierchatūra pravalgo.

2. Jauni kaliniai kartais mano, kad vien suimti ir uždaryti į kalėjimą užsitarnauja zeko vardą, tačiau taip nėra. Tylūs, ramūs, pasipriešinti nemokantys asmenys tampa bachūrų „šeimininkėmis” (duchais, rus. – dvasia, vaiduoklis). Užtat naujokui labai svarbu turėti bendrų pažįstamų su senbuviais, kurie zonoje galėtų jį užstoti ir pareikalautų atsakyti (mesti predjavą,– pareiškimas, pateikimas) už tai, kad padarė jį duchu. Jei nustatoma, kad naujokas yra vienišius, pradžioje jį bandoma „prigauti” žodžiais klausiant, ar jis padės bachūrams? Jei žmogus geranoriškai sutinka padėti, jis „susipurvina” (užsifaršmačina) ir ateityje bet kokiam bachūrui turi daryti viską, ką tas lieps.

Kai žmogus susipranta esąs prigautas ir bando priešintis, jam liepiama rinktis: arba dirbs, arba eis į gaidyną. „Šeimininkės” tvarko kameras, gamina valgį, plauna indus, skalbia bachūrų drabužius, uždega jiems cigaretes ir pan. Duchų niekas neremia (nešildo), nors teoriškai bachūrai kaip šeimininkai turėtų juos išlaikyti. Šis paprotys dar galioja Rusijos kalėjimuose, bet Lietuvoje bachūrai „šeimininkių” jau neišlaiko.

Jei asmuo, perkeltas į kitą kamerą, nuslepia, kad anksčiau buvo „šeimininke”, gali būti sumuštas arba išprievartautas. Pastaraisiais metais vis daugiau atsiranda tokių, kurie nenori kentėti ir skundžiasi kalėjimo administracijai, kuri kaltiesiems iškart kelia bylą. Todėl vyresnieji bando jaunus vaikinus įkalbėti, kad jie muštų prasikaltusias „šeimininkes”, žadėdami už tai juos priskirti bachūrų kastai.

3. Ožiai yra policijos bendradarbiai, kitaip tariant, –skundikai. Prie jų iškart priskiriami jau kažkada kažką įskundę asmenys. Iš ožių tyčiojamasi, kartais jie sumušami, keršydami kaliniai ožį gali išprievartauti, t.y. paversti gaidžiu. Kalėjimo kameroje tokią akciją vykdo ne vienas, bet bent du asmenys. Kiti trys turi arba prisidėti, arba ginti. Tačiau dažniausiai ožių niekas negina. Žinodama tai, administracija kai kada daugiau ožių surenka į vieną kamerą.

4. Žemiausią kastą sudaro gaidžiai, t.y. išprievartauti vyrai. Išprievartavimas kalėjime – normalus reiškinys. Pirmiausia prievartaujami „apsigimę” homoseksualai (seksiukai) – beūsiai, švelnūs, voljažni (rus.– grakštus, dailingas) vaikinukai. Kartais, kaip minėta, gaidžiais tampa išprievartauti ožiai. Tačiau ne visuomet pasmerktasis prievartaujamas, užtenka jį paliesti lyties organu ar apšlapinti.

Kameroje gaidys nelaikomas. Kas nors iš kalinių iškviečia budintį ir sako: „Gavom ksivą (t.y. pranešimą), kad bachūras yra užfaršmačintas”. Taip išprievartautasis viešai priskiriamas pažemintųjų kastai ir uždaromas į gaidžių kamerą (gaidyną). Į gaidyną taip pat išvaromos žiurkės, t.y. kameroje apsivogę asmenys. Anksčiau gaidžiais tapdavo visi laisvėje buvę prievartautojais. Dabar, kai keliama labai daug bylų už moterų prievartavimus ir esą nuteisiami net normalūs bachūrai (t.y. kaltas būna ne vyras, o moteris), suinteresuotieji tą reikalą „išvarto” visaip. Tačiau asmenys, nuteisti už savo vaikų prievartavimą ar tvirkinimą, už mažamečių prievartavimą, tvirkinimą ar nužudymą, motinos prievartavimą ar nužudymą iškart, kaip ir anksčiau, priskiriami žemiausiai kastai.

5. Žemiausiai kastai taip pat priklauso džumbrai – apsileidę, asmeninės higienos nepaisantys asmenys, dažnai veisiantys utėles. Džumbrai nesunkiai atpažįstami iš pirmo žvilgsnio, kartais jie būna su psichine negalia. Jie nebūtinai prievartaujami, tačiau, kaip ožiai ir gaidžiai, yra nepageidaujami visose kamerose ir verčiami (geruoju arba smurtu) iš jų išsiprašyti (išsilominti, rus. –dauž(y)ti). Nepageidaujamas asmuo (lamavykas) turi belsti į duris ir, prisišaukęs budėtoją, prašytis iškeliamas kitur. Tačiau paskui išvarytąjį netrunka ateiti žinia apie jo vietą hierarchinėje struktūroje, ir jis vėl verčiamas iš kameros išsiprašyti. Išmesti iš kelių kamerų džumbrai dažnai grąžinami į karantiną ir dienas leidžia ten.

Posovietiniu laikotarpiu laisvės atėmimo įstaigų kastų sistemoje atsirado naujovių – tarpine grandimi tarp bachūrų ir duchų tapo barygos. Tai „naujieji finansininkai”: laisvėje turėję verslą komersantai, dažnai nuteisti už finansines pražangas ar sukčiavimą. Kaliniai jų veiklą laiko negarbinga, tačiau vertina žinias. Barygos turi finansiškai padėti išlaikyti bachūrus. Jie bachūrams netarnauja, tačiau, pastariesiems susirinkus ką nors spręsti, žodžio teisės neturi.

1995 m. buvo suimtas ir Lukiškių kalėjime beveik 4 mėnesius prasėdėjo žurnalistas Saulius Stoma. Už kriminalinius nusikaltimus sėdintys kaliniai, neradę jam kitos nišos kalinių hierarchijoje, suteikė ypatingą – politinio kalinio – statusą (tikri politiniai kaliniai nuo kriminalinių izoliuoti). Tai reiškė, kad jis nebuvo nei aukštesnis, nei žemesnis už kurį nors kitą. Beje, už tai, kad išėjęs į laisvę S. Stoma parašė apie gyvenimą kalėjime, kalinių buvo smerkiamas, esą „už vartų išnešti to negalima”.

Bachūrai, silpnesniuosius vyrus padarę duchais ir gaidžiais, ne tik luošina jų dvasią, bet turi teisę prieš juos vartoti fizinį smurtą, o anie neturi teisės prieš bachūrą pakelti rankos: jei bachūras praloštų, duchui po to
grėstų mirtis (spec. etapas).

Naujovė Lietuvos įkalinimo įstaigose yra tai, kad dabar iš duchų į bachūrus galima pereiti už pinigus. Todėl gerai iš laisvės „šildomi” kaliniai kartais nepagrįstai užima vietas hierarchijos viršūnėje, o į neliečiamųjų kastą patenka beveik visi silpnesni asmenys. Šias naujoves senieji kaliniai smerkia, pavyzdžiu laikydami Rusijos kalėjimus, kuriuose įstatymai griežti, bet teisingi. Juose žmogus arba tampa vilku, arba žūsta.

Bachūrai net laisvės atėmimo įstaigose nori jaustis laisvai, todėl padalina mažą jų erdvę. Dėl to Pravieniškių kolonijoje iš patalpos pora trejetas normalių bachūrų yra pastatomi ant slidžių. Pastatytais ant slidžių dažniausiai tampa kaliniai iš rajonų, kurie tiesiog buvo prigauti (prarybino, nepagavo kasiakų) ir padaryti duchais. Pastatytieji ant slidžių miega toje pačioje kolonijos patalpoje, bet dėl vietos stokos ryte atsikėlę, nusiprausę ir pavalgę neturi teisės sėdėti viduje, bet privalo eiti į lauką. Į baraką jiems leidžiama grįžti tik vakare prieš miegą. Bachūrams susirinkus ko nors spręsti, pastatytieji ant slidžių žodžio teisės neturi.

Kaip minėta, Lukiškių kalėjime gaidžiai, o kartais ir ožiai gyvena atskirose kamerose. Zonoje atskirai gyvena tik ožiai. Bachūrai, duchai ir gaidžiai gyvena toje pačioje patalpoje, tačiau jų erdvė padalinama atsitveriant spintelėmis. Jei prižiūrėtojai „užspaudžia” kalinius ir susodina visus į vieną krūvą, tada jie nebūna atskirti spintelėmis, ir bachūrai automatiškai supurvinami (užfaršmačinami).

Pravieniškių kolonijoje 2000 m. vasarą buvo apie 150 įvairaus amžiaus gaidžių. Kolonijos tualete yra 6–7 tupyklos, viena – kraštinė – paskirta gaidžiams, ir bachūrai bei duchai ja nesinaudoja. Gaidžiams yra atskira prausykla. Dieną jie neturi teisės vaikštinėti po visą kolonijos teritoriją, bet privalo būti jiems skirtoje vietoje (gaidžių lokalkėje). Nuteistasis, užsimanęs intymios gaidžio paslaugos, eina į gaidžių lokalkę, susimoka išsirinktajam arbata ar cigaretėmis ir vedasi jį į uždarą sandėliuką (kaptiorkę).

Vyrai santykiauja analiniu ir oraliniu būdais. Duchai gaidžių paslaugomis naudotis neturi teisės. Tačiau ir bachūrai ne visi naudojasi gaidžiais, kiti apsitarnauja patys. Pagal kalėjimų papročius kalinys pusę metų neturi teisės onanizuotis. Esą jis privalo turėti sunkumų, privalo praeiti vyriškumo mokyklą. Susilaikyti kaliniams sunkiausia tuomet, kai atsiranda erotinis žurnalas, kuris ima „spausti smegenis”.

Jei zonoje kas nors nori su kuo nors suvesti sąskaitas, duoda gaidžiui, pavyzdžiui, cigarečių, kad tas apspjautų nurodytą asmenį. Taip apspjautasis yra „supurvinamas” (užfaršmačinamas) ir automatiškai tampa gaidžiu. Tačiau mūsų laikais tai dar nereiškia, kad jis bus prievartaujamas. Pavyzdžiui, kai zonoje buvo apspjautas vienas iš vierchatūros, visi susirinkę nusprendė, kad jo negalima išvaryti į gaidyną.

Kalinių bendravimas

Dieną ankštose Lukiškių kalėjimo kamerose vieni suimtieji snaudžia (kimarina), kiti gurkšnoja labai stiprią juodą arbatą (čefyrą), rūko, kas žiūri televizorių, kas per radiją klausosi technomuzikos, kas šaiposi iš kokio žioplio (stumia dūrą), kas išgyvena davkę (rus.– spaudimas), pavyzdžiui, žmogus, nuteistas 20- čiai metų, sėdi ir žiūri į sieną arba daužo kumščiu į sieną. Kitas, gavęs siuntinį iš namų, blaškosi po kamerą, nerasdamas vietos, ir pan.

Kaliniai žaidžia šachmatais, šaškėmis, nardais (perstumdo šaškes; tai žaidimas, atėjęs iš Azijos), kaulais (domino), iš cigarečių pakelių pasidarytomis kortomis (dažniausiai pokerį). Žaidimų figūras kaliniai daro iš duonos: juodos duonos minkštimą užpila vandeniu ir palieka nakčiai mirkti. Kitą dieną jį perminko į košę. Masę deda ant paklodės ir ranka arba dubenėliu išspaudžia kleisterį (rus. miltiniai klijai). Jį plona plutele deda ant celofano ir išdžiovina. Tada surenka, prideda vandens ir vėl minko, kol pasidaro plastelino konsistencijos masė. Į ją, kad nesutrūkinėtų, prideda cukraus ir iš tos tešlos daro figūras. Žaidimo lenta išbraižoma ant geležinės lovos plokštės arba ant spintelės.

Pasakojama, kad anksčiau senbuviai siūlydavo naujokui žaisti iš nieko, o jam prasilošus buvo aiškinama esą jis žaidęs iš savo analinės angos. Jei gudresnieji sugalvoja apvesti apie pirštą kokį lochą, susitaria, pavyzdžiui, du žaisti „į vieną ranką”.

Kalėjimo skolos neturi senaties termino. Būta atvejų, kai pralaimėjusiam teko atiduoti ne tik drabužius, bet rašyti raštelį ir pažadėti pinigus ar žmoną, o išėjus į laisvę – pažadą tesėti. Naujokas prigaunamas ir taip: jei jis turi elektroninį laikrodį, senbuviai teigia, kad jo laikrodis tiksi. Naujokui su tuo nesutinkant, jam nuimamas laikrodis, už nugaros surišamos rankos, liepiama atsistoti ant parašos ir ausimi prispausti prie sienos pridėtą laikrodį. Tada vėl klausiama:„Ar tiksi?”. Atsakymas, žinoma, būna neigiamas. Prigautasis atsiduria keblioje padėtyje, nes būdamas surištomis rankomis jis negali paimti laikrodžio, o nukritęs ant parašos laikrodis būtų supurvintas (užfaršmačintas).

Kartais naujokui daromas burbuliatorius, t.y. jis nuogu užpakaliu sodinamas ant pilno vandens kibiro ir turi stengtis taip pūsti, kad į vandenį eitų burbuliukai. Kartu jis įtikinėjamas, kad tai pavyksta tik normaliam bachūrui. Ankštose kalėjimo kamerose griežtai paisoma etiketo: kai žmogus eina į tualetą (sakoma „einu ant parašos”, „einu pas ichtiandrą”, matyt, todėl, kad iš santechnikos vamzdžių nuolat sklinda garsai), žiūri, kad niekas nekramtytų. Antraip už nepagarbų elgesį jis gali susipurvinti (užsifaršmačinti) ir būti nužemintas į žemesnę kastą.

Užsifaršmačina ir tas, kuris po tualeto nenusiplauna rankų netgi tada, kai būna įspėtas. Net dubenėlis, puodelis ar šaukštas, nukritę ant parašos, laikomi užfaršmačintais. Tokių daiktų išplauti negalima, reikia išmesti. Įkalintieji tiki įvairiais prietarais: pavyzdžiui, peleninę netyčia išversti – gerai, bus siuntinys (kiešaras). Gauti į laisvę išleisto žmogaus gultą – gerai, netrukus būsi išleistas. Sriuboje rastas lauro lapas – laiškas iš laisvės. Kamerose tvarkomasi tik iki pietų. Tikima, kad tvarkantis po pietų galima viską iššluoti iš kameros, ir bus galiakas (neturės ką valgyti ir rūkyti). Švilpti kameroje negalima, kad galiako neprišvilptum.

Skirtingų kamerų gyventojai Lukiškių kalėjime betarpiškai gali pabendrauti tik per pasivaikščiojimą ir duše. Sutemus kalėjime prasideda jų bendravimas per langus. Tuo tikslu iš siūlų pinama virvutė (arklys). Dieną ant arklio džiaunami drabužiai, o kai žmogus eina į tupyklą, ant jo užsitraukia paklodę. Tačiau svarbiausia arklio paskirtis – susisiekti su kitų kamerų gyventojais. Kalėjimo sienų storis – 0,80–1 m. Sienoje yra langas, t.y. skylė, kurioje iš vidaus yra grotos, per vidurį – strypeliai, iš lauko pusės – vielinis tinklas.

Žmogus, prakišęs pro grotas ranką, tinklo nepasiekia, todėl jame išgrando skylutę. Kai žemesniojo aukšto kaliniai išgirsta, kad viršuje taburete trankoma į grindis, o per langą šaukiamas jų kameros numeris, tuoj per skylutę tinklelyje iškiša iš kelių laikraščių susuktą ir užlenktą kablį ir taip gaudo iš viršaus leidžiamą arklį. Dėl svorio jo gale būna pririštas muilo gabaliukas. Arkliu paprastai nuleidžiama žinutė ar cigaretės. Pasitaiko, kad arkliu bendraujama nuo ketvirto aukšto iki karantino pirmame aukšte.

Su šoninės kameros suimtaisiais susisiekiama patrankius į sieną už dviejų kampų suimta pagalve. Tada pro langą iškišamas arklys ir siūbuojamas į šonus. Kartais darydami kamerose kratas, prižiūrėtojai arklius supjausto. Ir ne veltui. Prižiūrėtojai už kyšį (pontą) – pinigus ar cigaretes – patys sutinka būti arkliais (arba kojomis), kai reikia perduoti raštelį su žinia tarp kalėjimo ir laisvės.

Prižiūrėtojai iš laisvės į kalėjimą įneša degtinę (butelio kaina – 100 Lt) ir pinigus. (Teoriškai kalinys pinigų turėti negali, tačiau privalo turėti kasmėnesinėms įmokoms. Tiems, kurie iš niekur negauna pinigų, gresia pažeminimas į duchus ar gaidžius.) Kojomis pabūna ir pagalbinius darbus dirbantys kaliniai (muchamorai). Jie dažniausiai nešioja raštelius tarp to paties aukšto kamerų.

Gretimų kamerų gyventojai bendrauja per šildymo ir kanalizacijos vamzdžius, kurie yra geri garso laidininkai. Pavyzdžiui, arkliu per parašą galima pasiųsti lašinius ar ksivą. Tuo tikslu į tualeto kanalizacijos vamzdį įkišamas skuduras ir išvalomas vanduo. Tą patį padaro apatinio aukšto kameros gyventojai. Tuščias vamzdis atstoja telefoną.

Kaliniai bendrauja skvozniakais (skersvėjis). Tai sienoje ar lubose šaukštu dailiai iškrapštyta skylė. Nuo
smalsių akių ji būna užklijuojama kleisteriu.

Su išoriniu pasauliu kaliniai noriai bendrauja laiškais. Vieni kitų laiškų jie neskaito, tačiau kolektyviai kuria laiškus norinčioms susirašinėti panelėms (kalinio seserims, pusseserėms, draugėms ir pan.). Laisvės atėmimo įstaigose yra laiškų trafaretai, kaip sugraudinti jaunos mergaitės širdį. Vyrukai įsitikinę, kad merginos tiki tuo, ką girdi jų ausys, o bendraujant laiškais – tuo, ką mato akys, ir po kiek laiko jos įtiki tuo, ką išskaito laiškuose. Jie susirašinėja su trim penkiom merginomis, bet greičiausiai „apdirba” tylenes, kurios ir tegali „išsilieti” per laiškus. Kartais jos atvažiuoja į kalėjimus trumpalaikių pasimatymų, kartais išteka už kalinių. Vyrams tai aktualu, nes sutuoktiniams skiriami ilgalaikiai pasimatymai; dvi paras jie gyvena viename kambaryje.

Dauguma vyrų yra pragmatikai ir ieško moteriškių, galinčių juos remti materialiai (šildyti). Kalinių buitis. Į Lukiškių kalėjimą patekęs ar iš kitos įkalinimo įstaigos atvežtas asmuo parą laikomas pirmojo aukšto kameroje – karantine. Jis fotografuojamas, paimami pirštų atspaudai. Administracija stengiasi žmonių karantine po vieną nepalikti, kad nenusižudytų. Kad kalėjime nebūtų mainų (maklių), iš įkalintųjų atimami brangiųjų metalų dirbiniai (žiedai, grandinėlės). Kaliniai dėvi savus rūbus, tik nuteistieji iki gyvos galvos ir recidyvistai (lot.recidivus – sugrįžtantis, t.y. daug kartų padarę nusikaltimus, padarę itin žiaurius nusikaltimus, teisti tris kartus už tą patį nusikaltimą) dėvi dryžuotus rūbus.

Vilniaus tardymo izoliatoriaus karantino, pirmojo, antrojo ir trečiojo aukštų sienos dažytos varvekliukais (šuba, rus. kailiniai. Šuba – taip pat pavojus). Nuo laiko, voratinklių, cigarečių ir fakelų sienos būna pajuodę, langai be stiklų. Kamerų sienos iki pusės dažytos tamsiai žalia spalva, lubos balintos, grindys lentinės (anksčiau buvo cementinės). Kameroje netoli durų – tualetas (paraša), t.y. per pėdą paaukštinta tualeto skylė, nuo kameros atskirta sienele. Kitoje sienelės pusėje – kriauklė. Kameroje yra trys dviaukštės (karantine viena dviaukštė ir dvi triaukštės) lovos (škonkės), t.y. geležies lapas, o ant jo – čiužinys.

Kadangi kameroje nėra ventiliacijos, o pro langą einantis vėsus oras šaldo geležį, nuo kūno šilumos čiužinio apačia nuolat būna drėgna. Kalinys gauna paklodę ir pagalvę, užsikloja sava arba kalėjimo antklode. Prie lango (apie 1×1,5 m) esančios dviaukštės škonkės pirmasis aukštas vadinamas tanku, nes ten visuomet tamsu ir niekas nesėda pasišnekučiuoti.

Antrasis aukštas vadinamas balkonu, kadangi yra prie lango. Jei į kamerą paskiriamas devintas, dešimtas suimtasis, jie guldomi ant grindų. Prie durų ant sienos kabo geležinė spintelė maistui ir daiktams susidėti (televizorius). Joje šeši skyreliai. Po televizoriumi yra kabliukai, ant kurių maišeliuose kabinama duona, rūbai, traktoriai.

Kameroje yra viena taburetė ir viena pastatoma spintelė. Suimtieji prieš pietus kameros centre pasidaro stalą: ant taburetės padeda spintelės dureles ir užtiesia „staltiese” iš laikraščių. Būtinas stalo „serviravimo” elementas – į margarino indelius sudėti česnakai ir svogūnai, kuriuos vyrai laiko vaistais nuo visų ligų.

Kiekvienas suimtasis gauna metalinį dubenėlį (miskę), aliumininį šaukštą (plieninio neleidžiama turėti, kad zulindami į betoną kaliniai nedarytų peilių). Peilius kaliniai darosi iš konservų ar sutirštinto pieno dėžučių šoninės dalies. Kai pirtyje jie gauna į rankas žirkles, išsikerpa stačiakampę skardelę. Ją sulenkia kelis kartus išilgai per visą plokštumą, kad taptų stangresnė, ir stikliniu indu sutrina. Tada galą užlenkia įstrižai, kad išeitų rankena, ir skutimosi peiliuku (moike, rus. plautuvė; skutimosi peiliukai taip vadinami todėl, kad po vartojimo plaunami ir naudojami pakartotinai) peilį išgalanda.

Kalėjime laikas slenka monotoniškai: pirmadienis svarbus tuo, kad po išeiginių dienų prižiūrėtojai atneša laiškus ir dviejų keturių savaičių senumo laikraščius (Lietuvos rytą, Lietuvos aidą, Respubliką, Echo Litvy, anksčiau – Vakarines naujienas).

Kiekviename kalėjimo aukšte yra auklėtojas – tarpininkas tarp kalinio ir pasaulio. Kiekvieną pirmadienį jis apeina savo „auklėjamuosius” pasiteirauti, ar jie neturi sunkumų.

Antradienį kaliniai vedžiojami į dušą. Per dieną išsimaudo apie 200 žmonių. Jei pasitaiko šventė – dušas nedirba. Kaliniams dušas suteikia galimybę pabendrauti. S. Stoma rašo stebėjęsis, kad kai kurie po du sėdintys krytnikai prausiasi po dušu su trumpikėmis, nes labiausiai už viską baiminasi, kad jų nepalaikytų homoseksualais. Trečiadienį ir ketvirtadienį laukiama laiškų. Penktadienį visada krata (šmonas) – kaliniai išvedami, o pareigūnai tikrina kameras, išverčia kalinių daiktus. Šeštadienį iki pietų visi laukia pasimatymų ir perdavimų. Šeštadienis po pietų ir sekmadienis – tuščios dienos, nes nėra jokio sąlyčio su laisve. Kaliniams tai – niūriausias laikas.

Kalėjime šešiems kameros vyrams ryte visai dienai duodamas kepalas baltos forminės duonos ir pusantro kepalo – juodos forminės. Duona būna supjaustyta riekutėmis ir padalyta paike – po 1/6. Kiekvienam duodama po truputį cukraus ir porcija siečka sriubos arba siečka (rus. smulkiai kapota) košės (kviečių ar rugių). Pietums kaliniai valgo sriubą, dažniausiai raugintų kopūstų, ir košę: bulvių, perlinių kruopų su mėsa, žirnių su perlinėmis kruopomis (skaniausia), kopūstų košę su mėsa arba makaronų košę su mėsa (po flotski). Kad košės būtų kaloringesnės, į jas būna pripilta lajaus.

Vakarienei kaliniai valgo siečka košę arba siečka sriubą ir mažą gabaliuką keptos silkės, o pirmadieniais – mažą gabaliuką silkės.

Maisto davinys (paikė, rus. dalis) kalėjime – šventas dalykas. Senbuviai mena, kad anksčiau už svetimos paikės suvalgymą buvo skiriama mirties bausmė.

Siuntinius kaliniai dalinasi, tada būna bendras stalas ir visi sėdi kartu, tačiau pirma valgo bachūrai, paskui duchai. Pagal kalėjimų įstatymą duchai savo siuntiniais gali kitų nevaišinti, nors siuntinių atėmimas iš jų yra toleruojamas. Siuntiniais gaunami bananai valgomi taip: į burną dedamas tik atlaužtas banano gabaliukas, nes tas, kuris atsikąstų apžiojęs, būtų įtartas esąs gaidys.

Kaliniai daug rūko ir daug buchina (pampia), t.y. geria čefyrą. Čefyras geriamas manant, kad jis turi kofeino (nors geriama ir stipri kava). Čefyras geriamas be cukraus, esą cukrus neutralizuotų kofeino efektą. Kartais į čefyrą įdedama citramono tablečių, kadangi jose yra kofeino. Stipri juoda arbata pakelia kraujospūdį, tonizuoja, kita vertus, nuo lajaus „apsiklijuoja” žarnynas, o stipri arbata išgraužia jį kaip rūgštis. Todėl specovski (t.y. daug kartų teisti) dažnai gauna skrandžio opas. (Pagal specovską mitą čefyras laikomas geru tada, kai į jį įmesti lašiniai nuo rūgšties sutirpsta).

Čefyras maukiamas kas 1–2 val. Darant čefyrą į stiklinės dydžio indelį pilamos 3 degtukų dėžutės arbatžolių ir užplikomos verdančiu vandeniu. Vanduo užvirinamas elektriniu kaitintuvu, o jei jo nėra – daromas traktorius, t.y. prie dviejų skutimosi peiliukų (arba skardelių) prijungiami laideliai, tarp jų įdedami degtukai ir apvyniojama siūlu. Ten, kur nėra elektros lizdų, vanduo arbatai šildomas fakelu (susuktas laikraštis arba į skudurą suvynioti lašiniai).

Kad būtų didesnis efektas, čefyras geriamas prieš valgį. Čefyrą kaliniai geria iš vienos stiklinės. Stiklinė siunčiama ratu. Tas, kuris pastato, gerti nepradeda, bet duoda žmogui, sėdinčiam prieš laikrodžio rodyklę. Tada geria pats ir perduoda toliau pagal laikrodžio rodyklę. Kalėjimo kamerose čefyrą visi geria bendrai. Pagal tvarką, kiekvienas turėtų gerti tik tiek gurkšnių, kiek priklauso pagal hierarchiją: vierchas – tris, pastatytas ant slidžių ir baryga – du, duchas – vieną. Tačiau dabar Lukiškių kalėjime šios tvarkos griežtai nesilaikoma – dažniausiai visi geria po du gurkšnelius. Zonoje duchai čefyrą geria atskirai.

Nuo stiprios arbatos daug ką ima pykinti (mutina, rus. beasm. pykina). Tačiau tai daugiau psichologinis efektas. Kad nepykintų, po čefyro kaliniai čiulpia karamelinius saldainius, po to parūko. Nuorūkų kaliniai neišmeta, bet deda į stiklainius ar dėžutes. Kai rūkalai pasibaigia (ateina galiakas), tabakas iš nuorūkų išimamas ir iš laikraščių sukamos skrutkės.

Kaliniai dažnai negaluoja. Daug kas turi virškinimo sutrikimų. Kamerose drėgna (nėra ventiliacijos, tik jei vėjas pučia tiesiai į langą), todėl bet kokia žaizda sunkiai gyja. Yra didelė tikimybė pasigauti grybelį. Tačiau labiausiai Lukiškių kalėjime trūksta saulės, taigi – ir jodo. Kartą per savaitę kaliniai ima jodo buteliuką, ant degtuko užvynioja vatą, padažo ir ant rankų (virš alkūnių) arba ant nugaros daro tinkliuką. Per naktį jodas susigeria į odą.

Kaliniai skundžiasi atminties netekimu, tačiau bene didžiausia bėda – išgedę ar ištrupėję dantys. Tačiau kalėjimo stomatologė dantų netaiso, tik rauna, dažnai – be nuskausminamųjų.

Kalėjime ir kolonijoje yra bibliotekos. Kalėjimo gyventojai turi skaityti tas knygas, kurias atneša pareigūnai, o kolonijoje gali išsirinkti. Daugiausia yra sovietmečio laikų knygų apie partizanus, komjaunuolius, nors yra ir Romeno Rolano, Fiodoro Dostojevskio kūrinių. Apskritai, knygas skaito mažai kas, dažniausiai – kriminalinę literatūrą.

Kalėjime aplinkui tik cementas, todėl kiek ilgiau čia pabuvę žmonės ima ilgėtis medžių, žolės žalumos. Kolonijos teritorijoje – pora medžių, o už 2 m aukščio tvoros –miškas. Todėl ten daug kas ima ilgėtis laiko, kai aplink save nematys tos daugybės veidų (feisų), kurių savininkai jaučiasi esą herojai, o iš tikrųjų dažnai tik laisvės atėmimo įstaigoje išmoksta valytis dantis ir plautis kojas.

Kalėjime tatuiruotės daromos su paprasta adata – tušo prileidžiama iš tušinuko. Zonoje yra kalinių, turinčių specialius dažus ir darančių tatuiruotes. Jos turi specifinę reikšmę, pavyzdžiui, akys ant abiejų kojų reiškia, kad vagis niekada nemiega. Jis tik snaudžia (kimarina).

Pravieniškių kolonijoje irgi ankšta: 2000 m. pavasarį sustiprinto režimo I zonoje gyveno apie 1800 nuteistųjų (vietų skaičius 800). Atvežtas į koloniją nuteistasis dešimt keturiolika dienų laikomas karantine, kur kartu sėdi 20–30 žmonių. Kaliniai fotografuojami, juos tikrina medikai, kalbina psichologas. Paskui kalinys paskiriamas į brigadą, kuriai vadovauja vyresnysis, paskirtas stipriausios mastiuchos susirinkime.

I zonos teritorijoje – 3 barakai: vienas – keturių aukštų ir du – dviejų. Pagal kolonijos tvarką kalinys, eidamas į kitus pastatus, privalo pranešti pareigūnams. Turintys pinigų nuteistieji gyvena kambariuose po 5–8 žmones, jie naudojasi bilijardine, poilsio kambariu. Kiti gyvena ankštai: apie 40 kv. m. kambaryje dviaukštėse lovose telpa 28–30 asmenų.

Kolonijoje kaliniams leidžiama turėti muzikinį centrą ir kompiuterinius žaidimus (kalėjime neleidžiama), videomagnetofoną, nuo 1995 m. – televizorių. Leidžiama įnešti erotinius leidinius, neleidžiami pornografiniai, nors už pinigus juos įneša pareigūnai.

Dieną asmeninio gyvenimo kalinys neturi, nes pastovus kipišas (triukšmas, susistumdymai, muštynės) ir tvyro įtampa.

Zonoje niekas nesijuokia, visi pasiruošę gynybai, nes kiekvienas iš kitų laukia niekšybių. Jei zonoje kalba trise, tai 90 proc. tikimybės, kad tai bus žinoma mentams. Todėl dažniausiai kalbasi dviese, kad išdavystės atveju būtų aišku, kieno tai darbas. Pasitaiko išdavikų ir iš vierchatūros, nes už laisvę visi pasiruošę bet kam. Zonoje nuteistasis būtinai turi su kuo nors draugauti (kentuotis), nes kitaip jį pradės skriausti (pradės važiuoti). Be to, jei vienas iš kentų kuo nors nusikals (padarys prakolą, rus. pradūrimas, pradurta vieta) ir vierchatūra skirs jam piniginę baudą (uždės nalogą), o jis pinigų neturės, mokėti turės kentas. Kaliniai kentuojasi po du, tris, keturis.

Sovietmečiu kolonijose dirbti buvo privaloma, posovietiniu laikotarpiu – ne, nes nėra darbų. Darbu tėra aprūpinta tik apie 30 proc. nuteistųjų, kiti gali dykinėti. Nuo seno vyrauja nuomonė, kad tikriems bachūrams nesolidu žemintis ir dirbti „ant mentų”. Administracija atskaičiuoja 25 proc. uždarbio. Kalinys per mėnesį gali maksimaliai uždirbti iki 170 Lt (su atskaičiavimu). Kita vertus, tie, kam pavyko išeiti į darbo zoną, laikomi lyg ožiais, atseit, kažką išdavusiais. Todėl darbo zonoje kaliniai bijo prasižioti, kad nebūtų sugrąžinti į zoną. Iš tiesų pareigūnai darbo trūkumu piktnaudžiauja ir neretai norintiems patekti į darbo zoną liepia surinkti informaciją apie kitus.

Kolonijoje yra stalių cechas, metalo paruošimo ir gamybos cechas, siuvykla, dvi kojinių (pėdučių ir vyriškų) mezgyklos. Darbo zonoje santykiai tarp kalinių normalūs, laikas jiems prabėga greitai. Duchų ten nėra, o gaidžiai gyvena atskiroje sekcijoje ir dirba pagalbinius darbus: tvarkytojais, šlavėjais, krovikais. Be to, gaidžiai visur plauna tualetus.

Už neigiamą poveikį kitiems kaliniams nuteistieji gali būti iki metų izoliuoti į burą (rus. sustiprinto režimo barakas) arba iki 15 parų į triumą (rus. apatinis laivo ruimas). Nubaustasis pirmiausia pažeminamas tuo, kad iš civilių rūbų perrengiamas spec. rūbais. Bure ir triume yra keturi gultai. Kaliniai pažadinami 6 val., gultas – lova būna uždaromas, ir perdien jie gali sėdėti ar vaikštinėti, o 22 val. gultas–lova atidaromas. Nubaustiesiems neleidžiama turėti rūkalų, degtukų, todėl rūkoriams cigaretės perduodamos slaptai. Kad prisidegtų cigaretę, jie lipa ant fazės – išsilupa iš čiužinio vatos ir, išsukę už grotelių degančią naktinio apšvietimo lempą, su dviem laidukais padaro trumpą sujungimą, o nuo žiežirbos pridega cigaretę.

Pareigūnų ir kalinių santykiai

Tai atskira tema. Kalėjimų personalo profesinis pasiruošimas, kalinių manymu, yra žemas. Budėtojai dirba pamainomis po 12 val. Jei suimtasis nemoka pinigų, išsikviesti budėtoją jam yra sudėtinga. Tada kaliniai spardo duris.

Bandančius badauti kalinius budėtojai išsiveda iš kameros ir sumuša. Kolonijoje kiekvienas kalinys privalo nešioti prisegtą kortelę, kurioje nurodytas vardas, pavardė, gimimo metai, būrys ir brigada. Jei administracija pamato kalinį be kortelės, skiria nuobaudą (įrašo į asmens kortelę – neleisti pasimatymo, neišleisti į parduotuvę, uždrausti laiškus), kuri galioja metus. Nuo nuobaudos galima išsipirkti cigaretėmis arba kava, nes administracija arbatos negeria. Todėl administracija ieško priekabių prie kalinių.

Etapas

Nuteistieji iš Vilniaus į Pravieniškes etapuojami vagonu, vadinamu stolypinas. Jis prikabinamas prie traukinio Vilnius – Klaipėda. Etapas prasideda 15–16 val., kuomet kaliniai paimami iš kamerų ir suvaromi į 40 kv. m. kalėjimo patalpą (boksiką, rus. greta, vienas šalia kito). Kartais ten sugrūdama iki 100 žmonių su daiktų pilnais krepšiais (baulais). Boksike kaliniai išbūna apie 6 val. (kaliniai uždaromi iš anksto, nes 20 val. vakaro keičiasi pamainos). Jei kas nori į tualetą, turi 15–20 min. daužyti duris, kol jos atidaromos. Boksike bachūrai (šmutačnykai) dažnai perrengia vienišus, silpnus kalinius, paima jų gerą avalynę. Per prievartą neišrenginėja, nes tai būtų vertinama kaip kalėjimo įstatymų nesilaikymas (bespriedielas, rus. beribis) ir zonoje už tai gali sumušti arba nužudyti (prištyrinti, rus. durtuvas).

Tik užkalbinę ir išsiaiškinę, kas neturi draugų, jie bando pritrinti (gražiuoju įkalbėti) mainikauti (pamakliuoti) ir vietoje gerų daiktų įsiūlo prastus (zamenkes).

18 val. atvažiuoja Vidaus kariuomenės antrojo pulko kareiviai ir pradeda šmoną: kaliniai kviečiami į kitą patalpą, ten jų daiktai išverčiami tikrinant, ar nesiveža ko nors duriamo, dūžtamo (peilių, šaudmenų, mobiliųjų

telefonų, stiklinių daiktų ir pan.). Patikrintasis pereina į 8 kv. m boksiką, kur sutelpa apie 50 žmonių su baulais. 19 val. 30 min. kaliniai sodinami į sunkvežimius ir 20 val. pajuda į Vilniaus geležinkelio stotį. Ten jie susodinami į vagoną.

Tada vagonas tampomas, kol prikabinamas prie traukinio, kuris išvyksta 22 val. 20 min. Zonoje etapuojamieji būna 24 val. 30 min. Iš Pravieniškių kolonijos kaliniai išvežami 4 val. ryto, o Vilniuje į kameras suleidžiami 15 –16 val. Taip 85 km atstumą tarp Vilniaus ir Pravieniškių kaliniai įveikia per 9–12 val. Prabuvęs etape 3 mėn., kalinys „nuimamas” nuo įskaitos kolonijoje. Jei teismo posėdis atidedamas mėnesiui, kalinys etapuojamas atgal į koloniją. Vagone telpa 120 žmonių. Kiekvienoje keturių vietų kupė sutalpinama 14–16 žmonių: trečiajame aukšte, kur paprastai dedami daiktai, abiejose pusėse atsigula po žmogų, antrajame aukšte užimamos abi gulimos vietos ir papildomai dar atsilenkia lenta, ant kurios atsigula vienas du žmonės. Apačioje sėdimas vietas užima aštuoni dešimt žmonių.

Iš kolonijos į kalėjimą vykstantys kaliniai kelionei gauna tris keturis pakelius cigarečių ir du pakelius arbatos, tik valkatėlėms neskiriama nieko. Rusijoje, kur galioja griežti kalėjimų įstatymai, už tai grėstų mirtis, nes ėmęsis atsakomybės už kitus, turi ją jausti. Lietuvoje kalinių įstatymai išsigimė. Seniau į teismą vykstantį kalinį susimetę kameros draugai aprengdavo padoresniais rūbais. Tuo pasireikšdavo jų brolybė. Dabar, tik žmogui įėjus į kamerą, penkios poros akių jau žiūri, ką iš naujoko pasiimti. Todėl pastaruoju metu niekas nekreipia dėmesio, kaip apsirengęs žmogus važiuoja į teismą.

Beje, Rusijos kalėjimuose kaliniai iš Lietuvos dabar vertinami prastai ir vadinami raudonosios zonos ožiais. Spec. etapas daromas tada, kai vierchai nusprendžia fiziškai susidoroti su kaliniu. Motyvų gali būti daug, pavyzdžiui, perdaug naglai žiūri. Anksčiau buvo žudoma tik už išdavystę. Vienam kaliniui spec. etapas buvo padarytas už tai, kad, apeliaciniam teismui anuliavus nuosprendį, jis iš zonos buvo grąžintas į kalėjimą, tačiau nuslėpė, kad yra duchas. Vaikinas manė, kad elgdamasis iššaukiančiai pakils bachūrų akyse ir pats taps bachūru. Kai po kiek laiko jis vėl atsidūrė zonoje, už tai, kad buvo „užsislėpęs”, jam padarė spec. etapą.

Spec. etapo vykdytojai ant akių užsideda juodas kepures, kad nematytų ožiai. Kiti nesikiša, kad tik jų neliestų. Baudėjai geležiniais, iš lovų ištrauktais metaliniais strypais (parakanais) miegančiai aukai smogia kur papuola, tačiau stengiasi neužmušti, nes už žmogžudystę tuoj keliama baudžiamoji byla. Kartais auka dar „papjaustoma” peiliu, kad, jeigu liks gyva, liktų su randais.

Kai sumuštas kalinys ligoninėje miršta, jis laikomas „padėtu į vietą”. Taip atsitiko su 22 metų vilniečiu Arūnu Česnulevičiumi, kuris už grupinį Linos Varnaitytės pagrobimą buvo nuteistas 8 metus kalėti. 2000 m. rugpjūčio 4 d. apie 22.10 val. jis buvo sumuštas Pravieniškių sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijos penktojo būrio koridoriuje. Vaikinas nesiskundė, ir rugpjūčio 6 d. apie 17.30 val. jį vėl žiauriai sumušė kaukėti nuteistieji.
Arūnas Česnulevičius mirė ligoninėje.

Daugumą paprotinės teisės normų posovietinės Lietuvos laisvės atėmimo įstaigos paveldėjo iš sovietmečio. Tada Lietuvos kalėjimuose kalėjo daug rusakalbių, nes kaliniai buvo maišomi po visą Sovietų Sąjungą. Pirmiausia tai liudija slavizmais knibždantis kalinių žargonas (kalbėjimas pa feniu). Naujieji laikai į laisvės atėmimo įstaigų gyvenimą įnešė savas pataisas: kaliniams leista vilkėti savus drabužius, turėti televizorius, radijo imtuvus. Tačiau įkalintųjų gausumas ir šalies skurdumas neleidžia sudaryti jiems pakenčiamesnių buities sąlygų. Stipresnieji, papirkinėdami prižiūrėtojus ir išnaudodami silpnuosius, jas bando susidaryti patys.

Silpnųjų darbinio ir lytinio išnaudojimo mechanizmas yra paremtas nuo seno egzistuojančia kastų sistema, kurią pastaruoju metu koreguoja nauji – finansiniai kalinių santykiai. Turtingesni kaliniai prilyginami dvasiškai stipriems ir užima vietas hierarchijos viršūnėje, o neturtingi, kaip ir silpni, dvasiškai luošinami. Kita vertus, nedarbas ir ankšta egzistencijos erdvė laisvės atėmimo įstaigas paverčia nusikaltėlių „universitetais”. Tikėtis, kad juos baigę asmenys taptų dorais, visaverčiais piliečiais, nėra pagrindo. Ne veltui daugybė žmonių, nesugebančių rasti savo vietos laisvėje, didesnę gyvenimo dalį beviltiškai blaškosi tarp bespriedielo laisvėje ir bespriedielo įkalinimo įstaigose.

Lietuvos teisėtvarkos ir korumpuotos teisėsaugos pareigūnai pagal sovietinių laikų sistemą dirba ranka rankon: pagauti, uždaryti, palaužti ir nuteisti (prisiūti bylą). Vyrauja nuomonė, kad nusikaltęs, o tuo labiau nuteistas asmuo yra niekas ir turi kentėti. Todėl įkalintieji laisvės atėmimo įstaigose už bet kokias savo teises turi kovoti.

Šaltinis: Piškinaitė – Kazlauskienė L. Lietuvos kalinių vyrų buitis ir bendravimo kultūra // LIAUDIES KULTŪRA 2001 Nr 3.p.p 28-35

Reklama: Dušų kabinos

4 komentarai apie “Apie kitokį gyvenimą – zonoje

  • 2013/12/23 at 10:55
    Permalink

    Krytnikas ne nuo zodzio kirsti korta:) O Nuo zodzio uzdaras rusiskai kryty rezym lietuviskai uzdaras rezimas. Krytka tai uzdaro rezimo kameros o krytnikas uzdaro rezimo kameros gyventojas ir tikrai ziodis kirsti cia neikiek netinka 🙂

    Reply
  • 2016/01/26 at 15:16
    Permalink

    Nepabuves zeku nebusi bekas ,nenorėčiau bendrauti su tai ale vierxais kur sveikinasi su priziuretojais nes jiepatys žemiau nei gaidziai,susigalvoja idiotai visokius pastatymus ant slidziu ir t.t asilai ,visuomenė tokiu nelaukia gryztant

    Reply
  • 2016/02/01 at 19:35
    Permalink

    Kaip Andrejus kudresovas zonoja budamas gali skambiti merginai mergina kad jy paliko jis jie grasino jis siedo kad drauge mušdavo

    Reply
  • 2016/03/31 at 15:27
    Permalink

    Labas, mano vardas Eglė. Man 26 metai. Norėčiau draugauti ir susirašinėti su kaliniais. Jei kas norėtų, gali man parašyti. Mano el. paštas: kisskatyte26@gmail.com

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *